Trečiadienio popietę Panovių bibliotekoje poezija skambėjo taip, kaip gali skambėti tik mažoje kaimo bibliotekoje – arti žmogaus, be dirbtinio iškilmingumo, su ta šiluma, kai žodis iš lūpų keliauja tiesiai į širdį... Savotiška kompensacija „Poezijos pavasariui“ šiemet aplenkus Šakius. Kamerinės popietės kaltininkė – šakietė Virginija Tarnauskaitė. Jos poezijos knyga „Suvestinė“, kaip ir sufleruoja pats pavadinimas, yra gal net savotiška gyvenimo suvestinė: jautrus patirčių, sutiktų ir pasirinktų žmonių, išgyventų įvykių, prisiminimų bei vidinių būsenų apibendrinimas, sugulęs į eilėraščius.
Poezijoje V. Tarnauskaitė nėra naujokė. Pirmieji jos eilėraščiai buvo išspausdinti dar 1968 m. „Moksleivio“ žurnale. Tačiau mūsų krašto poečių draugijoje ji – naujas veidas, į literatūrinę erdvę įžengęs su stipria, savita ir kitokio dvelksmo kupina poezija. „Suvestinė“ – ne lengvam pervertimui, ne paviršutiniškam paskaitinėjimui. Tai knyga, kurią reikia skaityti lėtai, grįžti prie atskiros eilutės, palikti erdvės pauzėms ir nutylėjimams. Joje daug gyvenimo – tokio, koks jis yra: su ironija, skausmu, atmintimi, netektimis, šypsena, žmogaus silpnumu ir jo stiprybe.
Renginio vedėja, Panovių padalinio bibliotekininkė Rūta Višinskaitė popietę pradėjo mintimi, kad poezija į kaimo bibliotekas užsuka tada, kai sielai reikia atgaivos. Ir iš tiesų, tądien ten įvyko ne vien knygos pristatymas, bet ir jaukus atviras dialogas su Virginija apie pradžias, apie stalčiuose ilgai gulėjusius tekstus, apie žmones, kurie paskatina, pastumia, atpažįsta, padeda ištraukti tai, kas galbūt dar ilgai būtų likę tik autorės užrašuose.
L. Morkūnienės nuotr.
V. Tarnauskaitės gyvenimo kelias pats savaime vertas atskiro pasakojimo. Ji gimė Tūbiškių kaime, Kriūkų seniūnijoje, mokėsi Gerdžiūnų aštuonmetėje mokykloje, vėliau – Vilniaus kultūros mokykloje. 1979 m. baigė Baltarusijos meno akademiją, 1986m. – Maskvos kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto teatro fakultetą. Dirbo Minsko jaunojo žiūrovo teatre, Mogiliovo dramos teatre, buvo Baltarusijos teatrų sąjungos pirmininko pavaduotoja, nuo 1983 m. – Baltarusijos valstybinio jaunimo teatro direktorė ir režisierė. Tačiau šalia teatro ir gyvenimo svečioje šalyje jos biografijoje visada buvo labai ryški ir lietuvybės linija. 1994 m. V. Tarnauskaitė įkūrė Baltarusijos lietuvių bendruomenę, jungusią lietuvius įvairiuose Baltarusijos miestuose ir rajonuose, daugiau nei dešimtmetį buvo šios bendruomenės pirmininke, leido Baltarusijos lietuvių biuletenį „Mūsų žodis“, į rusų kalbą išvertė ir išleido Juozo Tumo atsiminimų knygą „Kelias į Červenę“, o už nuopelnus Lietuvai ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi ir Garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“.
Vis dėlto Panoviuose tą popietę Virginijos biografija tebuvo poezijos užkulisis, chronologija... Paklausta apie pačią pradžių pradžią, autorė prisiminė Tūbiškes ir Panemunės kraštą – vietas, kurios dovanojo „linksmiausią gyvenimo laiką“. Tas gimtasis kraštas, regis, niekur nedingo – jis liko jos poetinėje kalboje, vaizdiniuose, atminties nuotrupose ir gebėjime apie gyvenimą kalbėti taip, kad vienoje eilutėje tilptų ir skaudulys, ir šypsena.
V. Tarnauskaitė pasakojo, kad, iš kaimo atvykusi mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą, tarp mandrų miesto merginų, dainuojančių, šokančių, svajojančių apie sceną, ji ieškojo būdo būti pastebėta. Taip atsirado eilėraščiai. Nusiųsti į „Moksleivio“ redakciją, jie pateko į rašytojo Algimanto Zurbos rankas, buvo išspausdinti ir jaunai autorei tapo savotišku triumfu. Vis dėlto jaunos merginos dėmesys krypo į teatrą. Poezija liko šalia, tačiau labiau užrašuose, stalčiuje. Kaip pati sakė, tada norėjosi tik „teatro, teatro ir dar kartą teatro“.
Todėl jos poezijos knyga „Suvestinė“ nėra tik pirmoji poezijos knyga. Tai daugybės patirčių ir ilgai brandinto žodžio suvedimas į vieną kūną. Iš kur semtasi įkvėpimo – klausti net nereikia. Virginija sako net rašydama eiles viską mato režisierės žvilgsniu – svarbu veiksmas, bet, žinoma, ir jausmas, o kai visa tai dar meistriškai persipina…
L. Morkūnienės nuotr.
Knygos gimimas buvo bendras darbas. Autorė atvirai sakė, kad jei prieš keletą metų nebūtų sugrįžusi į Šakius, jei nebūtų patekusi į čia ją svetingai priėmusių kūrybingų žmonių ratą, knygos galbūt ir nebūtų buvę. Tekstus iš užrašų ir „popiergalių“ padėjo surinkti Regina Klimaitienė, redaktorės darbą atliko Ona Jasinskienė, knygos vizualinį veidą kūrė Rūta Višinskaitė. Svarbus ir autorės vyro indėlis – jis padėjo ieškoti knygos išorinio pavidalo. Todėl „Suvestinė“ – išjausta knyga: taktilinė, jauki, su savitu autorės ranka rašytu pavadinimu, su ženklu, kuriame galima įžiūrėti ir plunksną, ir paukštį.
Renginio metu ne kartą nuskambėjo mintis, kad ši poezija – kieta. Gal ir neįprastas žodis kalbant apie lyriką, tačiau šiuo atveju labai taiklus. Joje nėra saldumo, nėra lengvo dekoratyvumo. V. Tarnauskaitės eilėse susitinka jautri lyrika ir kandus humoras, motinos, praradimų, gamtos temos ir kasdienybės personažai, kuriuose galima atpažinti gyvus žmones, realias situacijas. Čia puslapis po puslapio galima išgyventi visą spektrą jausmų – nuo gniužulo gerklėje iki juoko. Būtent toks daugiasluoksniškumas ir kuria tą kitokį dvelksmą mūsų krašto poetinėje padangėje.
Popietė Panoviuose buvo lydima dėkingumo. Ne paradinio, o tikro – tiems, kurie paskatino, padėjo, patikėjo. O. Jasinskienė, kalbėdama apie knygą, sakė, kad skaitant V. Tarnauskaitės tekstus sukyla visi pojūčiai – rega, klausa, skonis. Ir turbūt tai yra vienas gražiausių šios knygos apibūdinimų: ji ne tik perskaitoma, ji patiriama. O pati autorė sakė dabar gyvenanti „čia ir dabar“ – be didelių planų, be noro žinoti, kas bus rytoj. Tačiau po tokio susitikimo norisi tikėti, kad „Suvestinė“ nebus paskutinis jos poezijos knygos pavidalu prabilęs žodis. O tų, kurie pavasario be poezijos neįsivaizduoja, dar laukia puiki proga – birželio 5 d. V. Tarnauskaitė savo knygą pristatys ir Šakių viešojoje bibliotekoje.
Arūnas iš Ringaudų:
