Papusryčiavusiam Pijui mama padeda susidėti knygas ir išleidžia iš namų. Pamažu pradeda judėti ir kiti lovose gulintys vaikai, jie keliasi, valgo, žaidžia, įsivyrauja kasdienė netvarka. Jolanta dirba ūkio darbus, tvarkosi – jai nepatinka chaosas namuose. Nuo pat ryto skalbimo mašina suka vaikiškus rūbelius, palutes.

Jolantai 27 m., ji liekna, iki ausų lygiai nukirptus plaukus paslėpusi po skarele. Šypsosi nedaug, šneka rimtai ir nedaugžodžiauja, ji stipri ir kantri.

„Man patinka miške, čia nėra taršalų.Aplink sodybą dažnai šlaistosi lapės, bet jos baukščios, kieman neina. Stirnos vaikščioja kieme kartu su mumis. Prisirenku baravykų voveruškų, kelmučių, aviečių, mėlynių, bruknių“,– pasakoja Jolanta. Jos sandėliukas rudenį lūžta nuo atsargų žiemai. Bet burnų daug, tad, žiūrėk, gėrybės tuoj pat ir ištirpsta, juolab, kad pinigų maistui pirkti nėra daug. Per mėnesį Jolanta gauna 437 Eur, bet anksčiau gaudavo tik 88 Eur.

Prie namo veši serbentų krūmai, braškės. „Daržovių užsiauginu. Daugiausiai valgome bulves, jas perkame rudenį. Užsiauginame mažokai, nes ir už pinigus sunku priprašyti, kad kas suartų žemę“,– nusivylusi Jolanta. Ji augina triušių. „Vis geriau negu nieko. Viena moteris nupirko 10 kg triušį už 80 Lt“,– prisimena Jolanta, bet pardavimui auginti jų neketina.

 

Kiekvieną savaitę Jolantos namų duris praveria socialinė darbuotoja Greta Orintaitė. Ji atveža pirkinius, nuveža vaikus į ambulatoriją, padeda susimokėti mokesčius. Šįkart su ja atvykstame ir mes. Dabar pats gamtos gražumas – aplink tvarkingai nupjautą sodybą jau sužaliavę medžiai, miške žydi pakalnutės. Jolanta ruošiasi sodinti pomidorų daigus.

Namelio vidus skurdokas, bet tvarkingas. Moteris numoja ranka: „Remontą reikia daryti, pelija sienos, o pelėsiai labai kenkia. Plaunu actu, vėdinu, bet žiemą neprivėdinsi. Kiek malkų sukursi.“ Ant stalo kvepia pakalnučių puokštė.  „Aš ir jums turiu parinkusi vieną“,- nusišypso ji Gretai. Pažvelgusi į mane pasiteirauja, ar man patogu rašyti, nes sėdžiu siaurame tarpelyje tarp stalo ir šaldytuvo.

Iš Gretos pasakojimo žinau, kad Jolantai dažnai sunku paskirstyti pinigus: agento suviliota įsigijo brangų vandens filtrą ir dabar turi skolą. „Gal ji ir galėtų gyventi be mūsų, jei ne vyras, kuris išgeria, yra išlaidus. Jam nelabai rūpi, ar šeima pavalgiusi, ar ne“,- apgailestauja Greta.

Atvežti iš parduotuvės Jolanta visad prašo to paties: higienos priemonių, kiaušinių, kefyro, pieno, grietinės, faršo, duonos, batono, dribsnių, košės. Jei yra pinigų – sausainių, sūrelių vaikams. „Nori limonado be dažiklių ir saldiklių. Pasakau, kad tokio nėra, tada prašo sulčių,- pasakoja Greta. - Grikių nepirkdavo, nes brangūs, bet vaikai labai pamėgo, kai gavo maisto davinyje, todėl dabar perka. Ji net prašė pasidalinti grikių kotletų receptu.“

Bešnekant pradeda verkti mergaitė, Jolanta pakyla, pasiima didelį dubenį, į kurį pripylusi vandens ima prausti mažylę Ievutę. Jos odelė pakinkliuose labai raudona, išberta. Jolanta nežino, ką daryti, tepa gydytojos prirašytu hormoniniu tepalu, bet negerėja. Ievutei metai, ji pasilaikydama silpnai žengia žingsnelį kitą į priekį, mergaitė daug mažesnė už savo bendraamžius. Ji tyli, kartais pravirksta.

Greta giria Adomą: „Jam septyneri metai. Bulves skuta, kepa, visiems po lygiai padalija. Tikiu, kad užaugs savarankiškas ir geras žmogus.“ Jolanta prisimena juokingą atsitikimą: „Liepiau jam šunis pašert, bet, matyt, ne taip nugirdo. Žiūriu, visus kilimus neša, grindis puolė plaut. Paklausiau, ką čia daro. Paaiškinau, kas liepta. Tai puolė prie kibirų, bėgo šunis šert.“

Pasiteirauju, kaip išrinko vaikams vardus. „Pagal kalendorių. Kurią dieną gimė, tokie ir vardai teko. Tik Vidui ir Ievai ne, nes tų dienų vardai buvo negražūs“,- sako Jolanta.

Į Gelgaudiškį, artimiausią miestelį,  Jolanta, vedina penkiais vaikais, eina kartą per savaitę. „Apsiperkam, į draustinį užsukam. Vaikams įdomu, dabar gulbės ten plaukioja“,- pasakoja ji.

Kartą per porą mėnesių Jolanta iškeliauja viena be vaikų ir negrįžta visą dieną. „Vyras skambina mums, klausia, kada ji grįš, mes liepiam nusiraminti. Ji turi teisę pailsėti“,- pasakoja Greta.

 

Sima Kazarian