Žurnalistinėje praktikoje ištinka pačių įvairiausių situacijų. Mėginant skaitytojams nušviesti rajone vykusį renginį, kartais tenka gerokai paplušėti, mat šio būta tokio gilaus, gyvo ir kokybiško, kad, regis, emocija ir įspūdis tiesiog niekaip nesutalpinami į sakinius. Kartais atsitinka atvirkščiai. Renginys eina ir praeina tvarkingai, standartiškai, tačiau emocija ir įspūdis pastarąjį aplenkia – tada jau plušėti tenka mėginant iš nelabai gyvo reikalo nulipdyti bent truputį gyvasties turintį tekstą. Pasirodo, egzistuoja ir trečioji renginių kategorija. Tokių, kurie priverčia plušėti svarstant, ar nušviesti juos apskritai verta ir teisinga. Pastarajai kategorijai galime priskirti praėjusį trečiadienį kultūros centre vykusį „pasitarimą“, kurio metu turėjo būti aptartos turizmo plėtojimo sąlygos Šakių rajone, atsižvelgiant į visą palei Nemuną esančių savivaldybių tinklą.
Kadangi, kaip galima suprasti, situacija nebuvo eilinė, tad ir rašinys nebus įprastas – siūlau jį priimti kaip savotišką autorinę apžvalgą, o ne turinį nupasakojantį, laikantis žurnalistams deramos distancijos suraitytą straipsnį. Vis tik, idant būtų aišku, apie ką sukasi kalba, pradėkime būtent nuo turinio ir konteksto.
Akylesni laikraščio „Draugas“ skaitytojai turėtų prisiminti gegužės 24 d. numeryje publikuotą tekstą „Sūduvių kultūros populiarinimas turistams“, kuriame Lietuvos kultūros politikos instituto direktoriumi prisistatęs Antanas Staponkus pateikė būsimojo pasitarimo, kuris, kaip teigta, organizuojamas bendradarbiaujant su Šakių rajono savivaldybe, anotaciją. Čia pristatytas ir gana įspūdingas tikslas, skambėjęs maždaug taip: institutas panašius pasitarimus ketinąs suorganizuoti ir kitose savivaldybėse, jų metu norima susipažinti su realijomis, vietinių vizijomis ir galimybėmis, gautą informaciją apibendrinti ir kartu su specialistų komanda parengti turizmo plėtojimo Panemunių regione programą, kuri bus įteikta Vyriausybei. Laukiamas rezultatas – Panemunių regionas pataps visoje Europoje žinomu aukščiausiojo lygmens turizmo centru. 
D. Pavalkio nuotr.
Truputį utopiška, ne, truputį naivu, bet kodėl gi ne? Tikriausiai taip mąstė ir svečius mielai priėmusios savivaldybės galvos. Na, bet nesigilinkime į priešistorę, judėkime prie įvykio. Tad, atsiliepdama į kvietimus, o gal ir paraginimus, trečiadienį kultūros centran sugužėjo didelė dalis rajono šviesuomenės (tinkamesnis žodis būtų elitas, tačiau pastarasis dėl neaiškių priežasčių mūsuose vis dar lydimas ne visai teigiamų konotacijų) – seniūnai, kultūros ir švietimo įstaigų atstovai, savivaldybės darbuotojai, verslininkai ir t. t. Nuo pirmųjų renginio minučių buvo aišku (iš reakcijų ir pasišnabždėjimų drįstu teigti – didžiajai daliai susirinkusiųjų), kad laukia fiasko.
O susidurta buvo su nė pro kur nesusisiekiančiais indais. Pirma, tardamas įžanginį žodį A. Staponkus jau koncentravosi ne vien į turizmą, bet ir į bendrą, jo akimis, prastą savivaldybių padėtį, mat jei pas „suvalkus pragyvenimas dar pusė velnio“, tai kitur padėtis bloga, uždaromos mokyklos, kultūros įstaigos ir ligoninės, yra daug bedarbių, socialinės rizikos šeimų, ir, ką kultūrininkas pateikė kaip labiausiai šokiruojantį faktą, – baisiai daug neįgaliųjų. Išspręsti užsimojo jis ir šias bėdeles. Antra, savivaldybės vadovai eterį naudojo grandiozinio Gelgaudiškio pramoninio uosto projekto ir dviračių takų infrastruktūros plėtros planų pristatymui. Trečia, ilgą laiką tylėję ir nelabai supratę, kodėl čia iš viso yra, susirinkusieji galiausiai sulaukė turizmui skirtos pasitarimo dalies. Tik šioji vargu ar tilpo į bet kokį normalų formatą, mat labiau priminė A. Staponkaus užsuktą seniūnų bei įstaigų atstovų atsakinėjimo prie lentos pasiutpolkę, kurios metu gauti gerą pažymį buvo tiesiog neįmanoma, nes tamstos mokytojo užduodami klausimai gerokai prasilenkė su bet kokia realybe, o bendra atmosfera, kaip pašnibždomis nuskambėjo salėje, buvo „kažkoks kosmosas“. Ir truko tai nei daug, nei mažai – tris valandas. 
D. Pavalkio nuotr.
„Ėjo 2024-ieji…Galvoju. Ar galima būti per daug mandagiu, pakančiu, tolerantišku? Ar ilgai toleruodami nederamą retoriką, liepiamąją nuosaką, pradedant kvietimu į renginį, baigiant gyvu bendravimu su auditorija, galvojame esantys mandagūs, profesionalūs, tiesiog geri žmonės? Ar pagarba amžiui pateisina ilgas valandas klausymosi tuščių tuščiausių kalbų, kurios jau a priori žinom – nevirs kūnu? <...> Žinau, kiekviena patirtis turi tikslą. Sau paaiškinau, kodėl šiandien tieeeeek ilgai teko būti… apie NIEKĄ! Bet vis dar kirba abejonė – ar tikrai reikėjo tiek man, tiek visiems kartu buvusiems, tokio kantrybės ir tolerancijos išbandymo…“ – po renginio socialiniame tinkle „Facebook“ įspūdžiais dalijosi Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vadovė Kristina Lebedžinskienė.
Ir išties, kodėl tokia situacija iš viso susiklostė? Kodėl šis į savotišką įkaitų dramą išvirtęs renginys apskritai įvyko? Spėju, kaltas pavadinimas – „Lietuvos kultūros politikos institutas“. Skamba rimtai ir solidžiai, ar ne taip? Aišku, užtenka poros minučių interneto platybėse, kad reikalai daugiau ar mažiau aiškūs pataptų – apie tokio instituto veiklą (nesupainiojant šio su Lietuvos kultūros institutu) informacijos praktiškai nėra, rekvizituose nurodoma, jog sudaro jį viso labo du žmonės. Kiek plačiau susipažinti galima tik su paties A. Staponkaus asmeniu ir veikla, bet čia jau nebesigilinkime, nes, kaip rašė K. Lebedžinskienė, žmogus garbaus amžiaus.
Kokias išvadas galime pasidaryti? Manau, vienintelę – kritinio mąstymo ugdymas tikrai itin reikalingas. Bet, kaip sakoma, klysti yra žmogiška, kvaila tik nesimokyti iš klaidų.
Česlovas iš Gelgaudiškio:
