Naumiestietis teatro ir TV serialų aktorius, laidų vedėjas Marius Mačiulis, nors jau dešimtmetį gyvena JAV ir darbuojasi toli nuo scenos, į namus grįžta vos ištaikęs progą. Rudeniška jo trijų savaičių viešnage pasinaudojo ir Kudirkos Naumiesčio bibliotekos kolektyvas, pakviesdamas Marių jaukiam pokalbiui muziejuje apie gyvenimą, dabartį ir ateitį, skirtumus tarp užjūrio ir Lietuvos.
Marius dar turbūt atsisuktų pašauktas Zylės vardu, nes būtent tokį populiarų vaidmenį jis kadaise kūrė TV seriale. Bet, prisipažįsta, jau retai kas jį taip bepavadina, o ir sostinės gatvėje mažai kas jį atpažįsta. Populiarumo jis nei ilgisi, nei labai kada tuo mėgavosi.
„Kai pakvietė pokalbiui, galvoju, ką aš papasakosiu – nei dainuoju, nei groju, poezijos irgi nerašau, todėl gal į susitikimą atėjusiųjų istorijos dar įdomesnės nei mano paties, bet sutikau...“ – šypsosi Marius. Tačiau realybė labai paprasta: žmogų lengva sudominti kito žmogaus istorija. O jei dar tas žmogus iš to paties kaimo... O jei dar užjūriuos gyvena... Tad daug šiltų pašnekesių ir apsikabinimų vilnijo po oficialiosios pokalbio dalies.
„Ryšiai nenutrūkę su naumiestiečiais – visi savi“, – sako pašnekovas ir matau, kad nė trupučio nemeluoja.
Bet apie viską nuo pradžių. Kaip atsitiko, kad berniukas iš kaimo pasuko į aktorystę, paskui sėkmingai vaidino teatre, serialuose, vedė TV laidą, tapo vienu iš Vilniaus kamerinio teatro įkūrėjų, o paskui... dėjo tašką ir emigravo į JAV? Į aktorystę Marius pasuko išgirdęs, kad Romualdas Vikšraitis Marijampolėje renka aktorių kursą ir turi minčių atgaivinti dramos teatrą. Idėja, deja, po dvejų metų žlugo ir taip studentas atsidūrė Vilniuje, su kolegomis sumanė įkurti Vilniaus kamerinį teatrą, pradėjo statyti spektaklius, kol netikėtai kelyje pasimaišė meilė – amerikietė režisierė Alicia Gian, kuri tik trumpam atvyko į Lietuvą, į teatro festivalį. Marius linksmai prisimena, kad bendrauti netrukdė net faktas, kad vienas nemoka angliškai, o kitas lietuviškai. Bendrą kalbą rado ir randa iki šiol. Beje, žmona per aštuonerius gyvenimo Lietuvoje metus išmoko lietuviškai, o gimtąją tėčio kalbą supranta ir Amerikoje gimusi jųdviejų aštuonmetė dukrelė.
„Svajonės važiuoti į Ameriką neturėjau, – prisipažįsta pašnekovas, – bet kadangi žmona amerikietė... Kažkaip pavargome nuo teatro, nes aktoriaus darbas sudėtingas ir toje aktoriaus duonoje daugiau romantikos, o uždirbta duona nelabai skalsi. Nesigailiu pasukęs į aktorinį – puiki patirtis. Televizijoje ir teatre praleista bemaž penkiolika metų, o jei dar priskaičiuotume ir studentiškus metus, tai tų metų būtų ir dar daugiau.“
Beje, prisipažįsta, būna kartais, kad gyvendamas Amerikoje pasiilgsta teatro, ypač režisūros, bet kai įsuka kasdienės veiklos, laiko sentimentams nelieka.
Į JAV, o dar tiksliau į Garden City Kanzaso valstijoje, pora važiavo ne nuotykių vedami.
„Žmona turėjo svajonę įkurti sveiko maisto restoraną – sulčių barą, o aš turėjau savų planų. Juolab kad ir uošvis ten vadovauja sėkmingam verslui“, – pasakoja Marius. Sulčių baro svajonė buvo sėkmingai įgyvendinta ir vos prieš kelias dienas baras atšventė septintąjį gimtadienį. Pavadino jį „Roots“ (lietuviškai – šaknys – red. past.). O visa idėja sukasi apie šalto preso sultis – iš viso sukurti aštuoni sulčių receptai, bent porą skonių teko paragauti ir mums. Tiesa, ne visai amerikietiškų, o daugiau lietuviškų improvizacijų. Dar Lietuvoje aktoriui ir režisierei tokio baro idėja kilo pradėjus domėtis sveikesne gyvensena. Kraštutiniais sveikuoliais jie netapo, bet Marius, besidarbuojantis dar ir kitame versle, tvirtina, kad tikrai atkreipia dėmesį, kas jo lėkštėje. Pradėję verslą JAV, jie nenusivylė, sulaukia klientų, o ir užsukę naujokai, išgirdę, kaip pagamintos ir kuo naudingos šviežios sultys, susigundo paragauti. Kanzasas – lygumų kraštas, o ir metų laikų, anot pašnekovo, vos pora. Arti nėra lietuvių bendruomenių, o jų mieste gyvena vos viena lietuvė. Nemažai juokingų situacijų jis patiria su amerikiečiais, išgirdusiais lietuviškai kalbant. Vieni apsimeta, jog žino, kur toji Lietuva, kitiems tenka smulkiau paaiškinti, bet dažniausiai taip ir lieka įtarimas, kad jiems nė trupučio nepaaiškėjo, kur tie Baltijos skalaujami krantai...
„Pasiilgstu Lietuvos, visada traukia sugrįžti, o ir žmona pasiilgsta, nes yra įsimylėjusi Vilnių. Išleisim dukrą į koledžą ir kas ten žino...“ – palieka vietos pasvarstymui Marius.
Vidmantas iš Plokščių:
