Iš Sudargo kilęs, šiuo metu Vilniuje gyvenantis saksofonistas Žvaigždenis Endriukaitis sako, kad muzika jį lydi nuo vaikystės, gimė muzikuojančių žmonių šeimoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
„Muzika mano gyvenime atsirado dar vaikystėje“, – sako kraštietis, saksofonistas Žvaigždenis Endriukaitis, kilęs iš Sudargo, bet šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Jo patirties bagaže – daugybė pasirodymų, koncertų Lietuvoje bei užsienyje.
Kuriame Jūsų gyvenimo takte įstojo muzika?
Meilė muzikai atsirado nuo pat vaikystės, tėvelis Jurgis Endriukaitis tuo metu buvo gerai žinomas muzikantas, nors jokių muzikos mokslų nebuvo baigęs. Jurgis puikiai griežė armonika, grojo akordeonu, bajanu, smuiku, pats restauruodavo muzikos instrumentus, pats pasigamino ir didįjį būgną, kuriuo ir man teko pamušti kaimo vestuvėse.
Mamytė Marija Anelė buvo Sudargo aštuonmetės mokyklos mokytoja, taip pat mylėjo muziką. Nuolat girdėdavau ją dainuojant kokią nors dainą, o jei ir nedainuodavo, tai bent jau niūniuodama dirbdavo kasdienius namų darbus. Mama kurdavo puikias eiles, be jos eilių neapsieidavo nei viena mokyklos, šeimos ar artimųjų šventė. Mama man paliko su didele meile dailyraščiu prirašytą mylimų lietuviškų dainų sąsiuvinį. Ten galima rasti tiek senųjų, mažai girdėtų, tiek visiems žinomų lietuviškų dainų. Itin smagu būdavo, kuomet susitikdavo dvi sesutės – mano mama ir jos sesuo, mano krikšto mama Vincenta – ir uždainuodavo duetu... Tie vakarai – vienas nuostabiausių mano vaikystės prisiminimų.
Papasakokite, kur nuo mažens lavinote savo muzikinius gebėjimus?
Dar šešerių tėveliai atvedė mokytis į Šakių vaikų muzikos mokyklą pas mokytoją Lukošovaitę, mokiausi groti pianinu. Ištisas valandas sėdėdavau prie klavišų, buvo nelengva susikaupti, kai už lango bendraamžiai spardydavo pievoje kamuolį. Pamenu, iki Kidulių buvo žvyruotas kelias, o aš, šešerių metų vaikas, du kartus per savaitę po pamokų sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į muzikos pamokas, kurios baigdavosi septintą valandą vakaro. Grįžęs namo, su batais ir kuprine krisdavau į lovą...
Kada pirmą kartą paėmėte į rankas saksofoną?
Po vidurinės mokyklos, būdamas aštuoniolikos, įstojau į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos fagoto klasę. Pirmo kurso pabaigoje, saulėtą gegužį, buvau paimtas į sovietų armiją ir išvežtas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Po poros metų grįžęs į Lietuvą pratęsiau studijas Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, tik jau nutaręs iškeisti fagotą į saksofoną. Tuo metu man dėstė nuostabus pedagogas Česlovas Lukianskas, toliau – studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje saksofono dėstytojo Genadijaus Afanasjevo klasėje, po to studijavau Lietuvos muzikos akademijoje pas garsų džiazo virtuozą saksofonininką Aleksandrą Fedotovą.
Kaip klostėsi jūsų, kaip muzikanto, gyvenimo kelias toliau?
1992 m. buvau pakviestas groti saksofonu Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pirmajame nepriklausomos Lietuvos atkurtame pučiamųjų orkestre. Šiuo metu kolektyvas vadinasi Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vienintelis Baltijos šalyse karinis džiazo orkestras, kuriame ir dabar sėkmingai groju tenoriniu saksofonu. Su šiuo kolektyvu teko apkeliauti daugybę šalių. Ne kartą koncertavome Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Afganistane, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kokią muziką grojate?
Mėgstu įvairiausią muziką – klasiką, džiazą, roką, džiazroką, bliuzą ir pop muziką. Savo repertuare turiu visų šių stilių kūrinių.
Ar pats kuriate?
Daug smagių prisiminimų man sukelia tas gyvenimo etapas, kai kūriau dainas, grojau gitara ir tuo pat metu grojau ir saksofonu bei dainavau savo kūrybos dainas Druskininkuose suburtoje tuo metu labai populiarioje roko grupėje „Palata-3“. Unikali patirtis įgyta grojant armonika Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folkloro kolektyve „Uosinta“, su kuriuo teko atstovauti Lietuvai Europiados folkloro festivaliuose Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje. 2002m. su draugais sukūrėme saksofonų kvartetą „Sax Fix“, su kuriuo grojome populiarias džiazo melodijas įvairiuose festivaliuose, miesto šventėse, džiazo klubuose, restoranuose, įgrojome kompaktinę „Sax Fix“ plokštelę LRT įrašų studijoje, su kolektyvu atstovavome Lietuvos dienoms Vokietijoje.
Ar saksofonas – tik džiazo muzikos instrumentas?
Saksofonas – tai vienas iš įdomiausių ir populiariausių pučiamųjų muzikos instrumentų, labiausiai išsiskiriantis savo ypatingu tembru ir savo išskirtine forma su daugybe įvairaus dydžio klapanėlių. Šis instrumentas ypač universalus, su juo galima atlikti klasikos ar džiazo kūrinius, roko, pop ar šiuolaikinę muziką.
Kur dažniausiai galima Jus išgirsti grojantį?
Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas – tai kolektyvas, su kuriuo grojant mane galima girdėti dažniausiai, bet taip pat dalinuosi saksofono melodijomis įvairiausiose miesto ir privačiose šventėse, dailės parodose, knygų pristatymuose.
Gyvenate iš saksofono? Ką veikiate šiandien?
Muzika ir saksofonas – tai ne tik mano darbas ir pajamų šaltinis, bet ir vienas smagiausių mano hobių. Šiandien, pandemijos akivaizdoje, kultūrinis gyvenimas sąstingyje, visi laukiame, kada bus galima atnaujinti kultūrinę veiklą.
Ar reikia kasdien groti? Ar yra dar kur su saksofonu tobulėti?
Kiekvieną dieną reikia užsiiminėti (repetuoti). Tai panašu, kaip ir sporte. Kad galėtum būti puikios formos ir profesionaliai atlikti savo darbą – privalai nuolat groti ir nuosekliai mokytis naujus kūrinius.
Ar turite pomėgių be muzikos?
Labai mėgstu gamtą – jūrą, ežerus, miškus ir upes. Labai myliu lietuvišką kaimą, o ypatingai savo tėviškę Sudargą su nuostabiais piliakalniais, Nemuno vingiu ir pievomis, kur vis dar galima sutikti paprastą, nuoširdų, sugrubusiomis nuo darbo rankomis, bet geromis ir spindinčiomis akimis kaimo žmogų. Labai mėgstu keliauti ir atrasti naujas šalis, pažinti naujus kraštus, salas, itin mėgstu ekstremalų slidinėjimą Italijos Alpėse. Apskritai man Italija viena smagiausių šalių, į kurią vis norisi ir norisi sugrįžti.
Mamytė Marija Anelė buvo Sudargo aštuonmetės mokyklos mokytoja, taip pat mylėjo muziką. Nuolat girdėdavau ją dainuojant kokią nors dainą, o jei ir nedainuodavo, tai bent jau niūniuodama dirbdavo kasdienius namų darbus. Mama kurdavo puikias eiles, be jos eilių neapsieidavo nei viena mokyklos, šeimos ar artimųjų šventė. Mama man paliko su didele meile dailyraščiu prirašytą mylimų lietuviškų dainų sąsiuvinį. Ten galima rasti tiek senųjų, mažai girdėtų, tiek visiems žinomų lietuviškų dainų. Itin smagu būdavo, kuomet susitikdavo dvi sesutės – mano mama ir jos sesuo, mano krikšto mama Vincenta – ir uždainuodavo duetu... Tie vakarai – vienas nuostabiausių mano vaikystės prisiminimų.
Papasakokite, kur nuo mažens lavinote savo muzikinius gebėjimus?
Dar šešerių tėveliai atvedė mokytis į Šakių vaikų muzikos mokyklą pas mokytoją Lukošovaitę, mokiausi groti pianinu. Ištisas valandas sėdėdavau prie klavišų, buvo nelengva susikaupti, kai už lango bendraamžiai spardydavo pievoje kamuolį. Pamenu, iki Kidulių buvo žvyruotas kelias, o aš, šešerių metų vaikas, du kartus per savaitę po pamokų sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į muzikos pamokas, kurios baigdavosi septintą valandą vakaro. Grįžęs namo, su batais ir kuprine krisdavau į lovą...
Kada pirmą kartą paėmėte į rankas saksofoną?
Po vidurinės mokyklos, būdamas aštuoniolikos, įstojau į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos fagoto klasę. Pirmo kurso pabaigoje, saulėtą gegužį, buvau paimtas į sovietų armiją ir išvežtas tarnauti į Tolimuosius Rytus. Po poros metų grįžęs į Lietuvą pratęsiau studijas Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, tik jau nutaręs iškeisti fagotą į saksofoną. Tuo metu man dėstė nuostabus pedagogas Česlovas Lukianskas, toliau – studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje saksofono dėstytojo Genadijaus Afanasjevo klasėje, po to studijavau Lietuvos muzikos akademijoje pas garsų džiazo virtuozą saksofonininką Aleksandrą Fedotovą.
Kaip klostėsi jūsų, kaip muzikanto, gyvenimo kelias toliau?
1992 m. buvau pakviestas groti saksofonu Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pirmajame nepriklausomos Lietuvos atkurtame pučiamųjų orkestre. Šiuo metu kolektyvas vadinasi Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vienintelis Baltijos šalyse karinis džiazo orkestras, kuriame ir dabar sėkmingai groju tenoriniu saksofonu. Su šiuo kolektyvu teko apkeliauti daugybę šalių. Ne kartą koncertavome Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Afganistane, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kokią muziką grojate?
Mėgstu įvairiausią muziką – klasiką, džiazą, roką, džiazroką, bliuzą ir pop muziką. Savo repertuare turiu visų šių stilių kūrinių.
Ar pats kuriate?
Daug smagių prisiminimų man sukelia tas gyvenimo etapas, kai kūriau dainas, grojau gitara ir tuo pat metu grojau ir saksofonu bei dainavau savo kūrybos dainas Druskininkuose suburtoje tuo metu labai populiarioje roko grupėje „Palata-3“. Unikali patirtis įgyta grojant armonika Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folkloro kolektyve „Uosinta“, su kuriuo teko atstovauti Lietuvai Europiados folkloro festivaliuose Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje. 2002m. su draugais sukūrėme saksofonų kvartetą „Sax Fix“, su kuriuo grojome populiarias džiazo melodijas įvairiuose festivaliuose, miesto šventėse, džiazo klubuose, restoranuose, įgrojome kompaktinę „Sax Fix“ plokštelę LRT įrašų studijoje, su kolektyvu atstovavome Lietuvos dienoms Vokietijoje.
Ar saksofonas – tik džiazo muzikos instrumentas?
Saksofonas – tai vienas iš įdomiausių ir populiariausių pučiamųjų muzikos instrumentų, labiausiai išsiskiriantis savo ypatingu tembru ir savo išskirtine forma su daugybe įvairaus dydžio klapanėlių. Šis instrumentas ypač universalus, su juo galima atlikti klasikos ar džiazo kūrinius, roko, pop ar šiuolaikinę muziką.
Kur dažniausiai galima Jus išgirsti grojantį?
Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas – tai kolektyvas, su kuriuo grojant mane galima girdėti dažniausiai, bet taip pat dalinuosi saksofono melodijomis įvairiausiose miesto ir privačiose šventėse, dailės parodose, knygų pristatymuose.
Gyvenate iš saksofono? Ką veikiate šiandien?
Muzika ir saksofonas – tai ne tik mano darbas ir pajamų šaltinis, bet ir vienas smagiausių mano hobių. Šiandien, pandemijos akivaizdoje, kultūrinis gyvenimas sąstingyje, visi laukiame, kada bus galima atnaujinti kultūrinę veiklą.
Ar reikia kasdien groti? Ar yra dar kur su saksofonu tobulėti?
Kiekvieną dieną reikia užsiiminėti (repetuoti). Tai panašu, kaip ir sporte. Kad galėtum būti puikios formos ir profesionaliai atlikti savo darbą – privalai nuolat groti ir nuosekliai mokytis naujus kūrinius.
Ar turite pomėgių be muzikos?
Labai mėgstu gamtą – jūrą, ežerus, miškus ir upes. Labai myliu lietuvišką kaimą, o ypatingai savo tėviškę Sudargą su nuostabiais piliakalniais, Nemuno vingiu ir pievomis, kur vis dar galima sutikti paprastą, nuoširdų, sugrubusiomis nuo darbo rankomis, bet geromis ir spindinčiomis akimis kaimo žmogų. Labai mėgstu keliauti ir atrasti naujas šalis, pažinti naujus kraštus, salas, itin mėgstu ekstremalų slidinėjimą Italijos Alpėse. Apskritai man Italija viena smagiausių šalių, į kurią vis norisi ir norisi sugrįžti.
Ivanas iš Kriūkų:
