baneris leidinys

andrijonas70
Poetas, žurnalistas, kraštotyrininkas Antanas Andrijonas jubiliejų pasitiko kupinas optimizmo, artimųjų ir draugų apsuptyje, džiaugėsi tarptautinio plenero „Kalbanti žemė“, kuriame ir pats dalyvavo, dailininkų dovanotu paveikslu. L. Poškevičiūtės nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Liepos 20 d. gimtajame Gelgaudiškyje pasitiktas poeto, fotografo, žurnalisto Antano Andrijono jubiliejus, į Gelgaudiškio dvarą sugužėjo gerai jį pažįstančių bičiulių, savivaldybės atstovų, gelgaudiškiečių būrys.
 
Eilėraščiai tapę dainomis

Jubiliejinio vakaro pradžioje Gelgaudiškio dvaro menėje poezijos ir dainų pynę A. Andrijono poezijos posmais pynė Šakių viešosios bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės“ ir rajono meras Edgaras Pilypaitis.

A. Andrijono poezijos posmai suguldyti net trijuose eilėraščių rinkiniuose. Skambūs posmai neliko nepastebėti kompozitoriaus Valentino Bagdono.

Sveikinimo žodį taręs meras kalbėjo, kad A. Andrijonas yra iš tų žmonių, kurie nekalba apie save, o tiesiog atsiveria prasmingų darbų gausa.

„Kito tokio produktyvaus, tokias plačias temas nagrinėjančio rašytojo Šakių kraštas tikrai neturi. Publikuota daugiau kaip 70 knygų, tarp kurių sudaryta ir redaguota dviejų tomų kraštotyrinė monografija „Gelgaudiškis“, keletas poezijos rinkinių, eilėraščiai jau tapę dainomis, įvairiausi straipsniai, citatos, nuotraukos, įžvalgos, ilgametis darbas Vilniaus zanavykų bendrijos veikloje – visa tai jau įrašė jus į gimtinės garbės analus. Linkiu, kad dar ilgai lydėtų įdomiausių istorijų prisisunkę šimtmečių puslapiai. Kad paklausus, kaip sekasi, išgirstume – rašau“, – kalbėjo E. Pilypaitis.

Mūsiškis, zanavykas, gelgaudiškietis, šakninis liocis... – kaip tik tokie žodžiai geriausiai atskleidžia A. Andrijono dvasią. A. Andrijonas gimė prieš 70 metų, Gelgaudiškyje baigė vidurinę mokyklą, kuri Antanui buvo labai svarbi. Tai čia buvo uždegtas meilės ir kūrybos žiburys, negęstantis iki šiol, o Gelgaudiškio dvaro papėdėje užsimezgė draugystė, pagarba ir pareiga savo kraštui. Tai atskleidžia pirmoji eilėraščių knygelė, kurios įžanginiame žodyje daug vietos skirta mokykliniams metams. Su didžiule pagarba poetas atsiliepia apie savo draugus, mokytojus. Visą sėkmingą Antano kūrybinį kelia lydi  mokytoja Birutė Zakarevičienė, kuriai skirtas vienas iš gražiausių eilėraščių „Lapkričio liepsnų pusnis“.

Mėgsta automobilius

Užaugęs Gelgaudiškyje, A. Andrijonas vis dėlto išskrido iš gimtosios padangės. Paviliojo Vilnius, kuriame atsiskleidė kiti pomėgiai bei veiklos kryptys: darbas „Vakarinių naujienų“ laikraštyje bei savaitraštyje „Autoekspresas“, akiratis plėtėsi „Versmės“ ir „Trijų žvaigždžių“ leidyklose. Visą gyvenimą A. Andrijonas domėjosi ir tebesidomi bei tyrinėja gimtojo miestelio istoriją, Lietuvos kariuomenės, šaulių, automobilių istoriją, visuomenės veikėjų biografijas, užsiima kraštotyra. Apie tai rašo straipsnius, leidžia atskirus leidinius, bendradarbiauja su užsienio spauda, fotografuoja.

Taigi dar viena įdomi A. Andrijono darbo kryptis – automobiliai. Paskutinė Antano darbovietė – Lietuvos automobilių kelių direkcija, Ryšių su visuomene skyriuje. Čia jis ne tik dirbo, tačiau šiuo laikotarpiu daug keliauta, išleista knyga „Automagistralė E“, fotografijų leidinys „Atgimimo paminklai“, kartu su Valentinu Aleksa parašyta knyga „Lenktynių trasų vingiuose“, 2003 m. – knygelė „Trumpai apie saugų eismą“.

Knygos saugomos bibliotekose

Apsilankęs Šakių rajone A. Andrijonas neiškenčia neužsukęs į bibliotekas tiek Gelgaudiškyje, tiek Šakiuose. Jis yra nuolatinis Gelgaudiškyje daugiau nei 10-metį leidžiamo leidinio „Gelgaudukas“ straipsnių autorius. Bibliotekose yra saugomos visos išleistos Antano knygos ir leidiniai.

Pasveikinti A. Andrijoną jubiliejaus proga atvykusi Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė prisipažino, kad jos pažintis su Antanu prasidėjo dar Vinco Kudirkos muziejuje.

„Man jūs kaip tie Gelgaudiškio dvaro parko medžiai – tvirtai įsikibęs šaknimis į savo žemę ir plačiai plačiai išskleidęs šakas ir vainiką su savo veiklomis, darbais, pomėgiais. Visada sveikindama rašančius žmones sakau: kai jūs rašote knygas – pildosi bibliotekų lentynos“, – sveikino su gražia sukaktimi K. Lebedžinskienė.

Būdamas Gelgaudiškyje A. Andrijonas įsijungė į Gelgaudiškyje vykstančio tarptautinio dailininkų plenero „Kalbanti žemė“ veiklas, pastarojo plenero metu dailininkus vežiojo po išnykusius kaimus, pasakojo jų ir čia gyvenusių žmonių istorijas. Todėl jubiliejaus proga sugužėjo jo pasveikinti plenero dalyviai, dovanojo jam dailininkės iš Sakartvelo Merabi Pipia tapytą paveikslą.

„Aš Antaną atsimenu ir atsiminsiu visą gyvenimą kaip brolį, bičiulį. Kuomet prasidėjo Zanavykų bendrijos veikla, Antanas buvo visada šalia su savo patarimais, parama, su fotoaparatu rankose. Nuvažiavus į Dainų šventes, Antanas su vilniškiais apsupdavo mus savo rūpesčiu ir šiluma. Antanas buvo žmogus, rišantis kraštiečius Vilniuje su tėviške. Turim mes visi tokį skaudulį dėl neišleistos knygos apie savanorius, bet, manau, – dar spėsim ją išleisti“, – kalbėjo ilgametė kultūros skyriaus vedėja Augenija Julė Kasparevičienė.

Gelgaudiškis – jo širdis

2001 m. A. Andrijonas išleido „Gelgaudiškio kalendorių, o 2011 m. – dviejų tomų monografiją „Gelgaudiškis“.

Pakviestas tarti žodį, A. Andrijonas daugiausiai ir kalbėjo apie Gelgaudiškį, tvirtindamas, kad miestas turi daug paslapčių. Jis pasakojo apie 1847 m. Prūsijos mokslų žurnale paskelbtą žinutę, kad Gelgaudiškyje buvo rastas iš Nemuno ištrauktas keturkampis akmuo su nežinoma kalba parašytu įrašu, kuriuo vėliau domėjosi pats Jonas Basanavičius. Anot A. Andrijono, manoma, kad rūmus jungia požeminis tunelis su kitoje Nemuno pusėje stovinčia Panemunės pilimi, kad Gelgaudiškio dvaras galėjo būti sudegęs, o atstatytas 1905 metais (oficialiai pastatymo data 1846 m.).

„Manau, šios paliktos paslaptys mus veda prie minties, kad Gelgaudiškiui reikia legendos. Ją galėtų pabandyti parašyti moksleiviai. Ir aš norėčiau parašyti apie paslaptingą akmenį ar tunelį. Čia, greta Gelgaudiškio, ir Nemunas, kuris ne tik Lietuvos, bet svarbiausias mūsų, Sūduvos, perlas. Radau, kad toks vokietis Adomas Šrederis 1553 m. parašė lotynišku pentametru giesmę apie upę Nemuną. Yra Europoje Dunojus, apie jį giesmė atsirado tik po 20-ies metų. O ir Širvio eilėraštis „Prie Nemuno pateka saulė“ gimė iš tokio švento tikėjimo, kad mūsų Nemunas yra labai svarbus“, – įžvalgomis dalijosi A. Andrijonas.

Anot jo, jam didelį žinių bagažą davė 2005 m. Gelgaudiškyje surengta ekspedicija, monografijai „Gelgaudiškis“ buvo pasitelkta 70 autorių.

„Prisimenu smetoninio filosofo Meškausko žodžius, kad menas negali būti be žiūrovo, stebėtojo, kad mene turi būti žmogus. Nuoširdžiai dėkoju už šitą vakarą ir dovanas... ypač saldžias, aš labai mėgstu medų“, – šypsodamasis puodelio arbatos su medumi kvietė jubiliatas A. Andrijonas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos