Rugpjūčio 21 d. Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje vyko tradiciniai šv. Roko atlaidai, kurių metu paminėtos 105-osios parapijos įkūrimo metinės ir naujosios bažnyčios konsekravimo dešimtmetis.

 

Šv. Mišias aukojęs Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kunigas Romualdas Vitkovskis priminė bažnyčios istoriją, pasidžiaugė bendruomenės ir bažnyčios bendryste, dėkojo už dalyvavimą šv. Mišiose, už nuolatinį rūpestį tvarkant ir puošiant Maldos namus. Taip pat kvietė melstis už parapijoje dirbusius kunigus, už sergančius, už nukentėjusius nuo karo Ukrainoje ir jiems padedančius žmones. Atlaidų metu giesmėmis Viešpatį šlovino Aldonos Kardauskienės suburtas bažnyčios choras, šventinį sveikinimą skyrė Žvirgždaičių seniūnijos seniūnė Giedrė Snudaitienė, kuri pasidžiaugė aktyviais bendruomenės nariais, seniūnijos jaunimu ir pakvietė savose širdyse statyti gyvą dvasios rūmą.

Seniūnė kartu su janukiškiete Rimvyde Ralickiene bei Žvirgždaičių bibliotekininke Asta Bauboniene priminė, kaip buvo įkurta parapija, senosios bažnytėlės istoriją, ilgus metus trukusias pastangas ir svajones turėti modernesnius Dievo namus.

1917 m. birželio 25 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas parapijos steigimą pavedė kun. Pranciškui Radžiūnui. Žvirgždaičių ūkininkas Petras Liorentas ir Motiejus Stanaitis iš Pieciškių padovanojo bažnyčiai po 10 margų žemės. Į Žvirgždaičius buvo atgabenta Paluobių nugriautos bažnyčios mediena, dalį miško medžiagos nupirko parapijiečiai. Dievo šventovės statyba ilgai neužtruko, minėtais metais ji buvo pašventinta suteikiant jai Švč. Jėzaus Širdies titulą. Šalia, buvusioje P. Liorento žemėje, įsikūrė ir Žvirgždaičių kapinės. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Žvirgždaičių buvo sudeginta. Sudegė ir bažnyčia. Žvirgždaitiečiai su parapijos klebonais Vincu Gelgota, Juozu Jakaičiu ir Saliamonu Samuoliu iš pradžių meldėsi laikiname, parapijai priklausiusiame pastate, bet valdžiai jį atėmus teko glaustis Tupikų kaime pas Staugaičius. Vėliau parapiją aptarnavusio kun. Antano Zakaryzos iniciatyva per vieną naktį kapinėse buvo pastatyta laikina bažnytėlė. Pasakojama, kad už surinktus parapijos pinigus nupirkta miško medžiagos. Griškabūdyje ji paruošta, meistrai sukalę pastato karkasą, o visa miško medžiaga naktį atvežta į Žvirgždaičių kapines. Švintant užvirė darbas ir per tris valandas pastato griaučiai jau stovėjo. Visi, kas gyvas, vilko lentas, kalė sienas, o vakarop buvo sudėti langai ir durys. Saugumas pražiopsojo ir nesitikėjo, kad per dieną galima pastatyti bažnyčią. Tai įvyko 1956 m. sausio mėnesį. Ant durų buvo prikalta lenta „Lavoninė“. Pranukas Adomaitis atnešė kryželį, kurį prikalė jo krikštasūnis, ir pasakė: „Čia gyvens Kristus ir gyvuos Žvirgždaičių parapija.“

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tuometiniai parapijiečiai su klebonu kun. Algirdu Kildušiu nusprendė pastatyti naują bažnyčią. Statybą rėmė Vokietijos fondai „Kirche in Not“ ir „Renovabis“. 2012 m. greta senosios bažnytėlės kanauninko Donato Jasulaičio rūpesčiu bei rėmėjams padedant buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Ją projektavo architektas Kazys Tamošėtis. 2012 m. liepos 22-ąją bažnyčią konsekravo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, dalyvaujant šioje parapijoje gimusiam Vilniaus arkivyskupijos vyskupui augziliarui Arūnui Poniškaičiui ir iš kaimyninės Griškabūdžio parapijos kilusiam Vilkaviškio vyskupui emeritui Juozui Žemaičiui MIC.

Praėjusį sekmadienį šventines iškilmes vainikavo Nomedos Trepėnaitienės atliekamos giesmės ir dainos, pritariant Justo ir Luko Kardauskų fleitoms, bei A. Baubonienės parengti dvasiniai pamąstymai. Pasibaigus koncertui pabendrauti, pasidalyti emocijomis, paragauti šventinio torto atlaidų dalyviai rinkosi bažnyčios šventoriuje prie bendruomeniečių paruošto stalo.

„Draugo“ inf.