Šakių socialinių paslaugų centras prisijungdamas prie socialinės iniciatyvos „Nuoširdumo savaitė“ ketvirtadienį pakvietė į Atvirų durų dieną, kur atvykusiems socialiniams pedagogams buvo pasakojama apie įvaikinimą, globą, vaikų globos namuose augančių vaikų poreikius ir jų galimybes augti šeimoje. Patirtimi dalijosi ir globėjos. Taip siekiama suteikti kuo daugiau informacijos, drąsinti žmones globoti svetimus vaikus.

Centro direktorė Vilma Bielskienė patikino, kad susitikimo tikslas pasidalinti gerąja patirtimi ir skleisti žinią, kad ir Šakiuose vyksta mokymai globėjams, kad apsisprendusiems ar net dvejojantiems jais tapti nereikia, kaip anksčiau, važinėti į Marijampolę. Socialinė darbuotoja Brigita Valatkaitytė, dirbanti su globėjais ir įtėviais, pasidžiaugė, kad veikla skaičiuoja beveik metus – mokymai vedami nuo praėjusių metų birželio. Dvi šeimos jau pasirengusios globoti, dar penkios ruošiamos šiuo metu. Specialistė pripažino, kad daugeliui pats žodis „mokymai“ skamba atstumiančiai ir gal net gąsdinančiai, tačiau tai nėra sausa teorija ar būsimų įtėvių trūkumų ieškojimas. Kaip tik norima paskatinti, padrąsinti, suteikti kuo daugiau informacijos, mokymai vedami per savęs pažinimą, diskusijas ir pan. Kiti, kaip kalbėjo ji, bijo apsilankymo namuose, tačiau ir čia nėra trūkumų ieškojimas, nes išvadą dėl tinkamumo globoti rengiantiems specialistams svarbiausia įsitikinti, ar aplinka saugi augti vaikui.

„Galvoja, kad eisime ir ieškosime, kiek dulkių, bet toli gražu ne. Jei yra laiptai, žiūrime, ar jie su turėklais, jei yra šulinys, ar jis aptvertas“, – sakė B. Valatkaitytė.

Socialinių paslaugų centre teikiama gana nauja paslauga ypač džiaugėsi ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rūta Lebedžinskienė, kuri svarstė – gal, mažėjant darbo krūviams, iš mokytojų atsirastų norinčių tapti globėjais – jie nuspręstų namų šilumą suteikti beglobiams vaikams. Todėl su globėjais dirbančios specialistės mielai pasirengusios informaciją apie globą suteikti ir susirinkimų mokyklose metu. Svarbiausia, kaip kalbėjo R. Lebedžinskienė, kad kuo plačiau būtų skleidžiama žinia, jog vaikams reikia šiltų namų, mylinčios širdies, apkabinti galinčių rankų.

Vedėja pateikė ir rajono statistiką, kuri byloja, jog sausio 1 d. rajone buvo 161 socialinės rizikos šeima, jose auga 370 vaikų. Dar 80–90 auga probleminėse, stebimose šeimose. Jei anksčiau, kaip sakė ji, pagrindinė priežastis, kodėl tėvai netenka globos, būdavo alkoholis ir žalingi įpročiai, tai dabar apie pusė iš netenkančių globos tėvų neturi socialinių įgūdžių ir negeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Globojamų vaikų skaičius rajone siekia 160, per metus buvo suteiktos 42 naujos globos, šeimose globa nustatyta 16 vaikų. Dažniausiai vaikus globoti imasi giminaičiai bei artimieji.

„Tikimės, kad kuo daugiau vaikų pagalbą ras šeimose, o ne globos namuose“, – vylėsi R. Lebedžinskienė.

Susitikimo metu buvo rodomas dokumentinis Inesos Kurklietytės filmas „Būti mylimam“, kuriame žvelgiama į nesibaigiantį benamių vaikų gyvenimo ratą: nuo kūdikių namų iki jaunimo pataisos darbų kolonijų. Režisierė yra pasakojusi, kad, darant filmo herojų atranką ir kalbantis su vaikais, daugelis savo nuopuolio istoriją pradėdavo žodžiais: „Kai mano mama numirė...“ I. Kurklietytė teigia, kad nesąmoningai jie visi savo vidiniu atramos tašku įvardydavo mamos meilę, buvimą kartu, globą, prisirišimą ir paradoksalų gyvenimo posūkį, po kurio nebegali prisirišti nė prie vieno gyvo žmogaus. Filme rodomi mažyliai, augantys globos įstaigoje, tarsi niekam nepriklauso, tarsi niekam nereikalingi ir auga patys. Po filmo peržiūros globėjos sunkiai rinko žodžius ir tikino, kad taip sukilo emocijos, jog sunku kažką pasakyti.

Psichologė, įmotė, buvusi laikinoji globėja Eglė Baužytė Draksler atkreipė dėmesį, kad vaikai – pažeidžiamiausia, silpniausia grupė. Globos įstaigose augantys, pasak jos, nepratę prie šiltų žvilgsnių, nepasitiki suaugusiais ir tai pakeisti gana sunku. O jiems reikia tik buvimo šalia ir žinojimo, jog bus priimtas toks, koks yra – su savais trūkumais ir privalumais. Svarbiausia, kad būtų kažkam reikalingas. Žinoma, kaip kalbėjo ji, globoti vaiką yra nelengva, bet siūlė nebijoti iššūkių, priimti pagalbą.
„Gyventi apskritai nelengva, pilna įvairių sunkumų, bet jeigu reikia į kažką investuoti, tai į tai, kas brangiausia, – į žmogų. Todėl ir nusprendėme, kad jeigu jau vargti, tai dėl geriausio“, – savo patirtimi ir apsisprendimu globoti dalijosi E. Baužytė Draksler.

Patirtimi dalijosi ir šakietės globėjos Aušra ir Rasita.

„Savo draugėms sakydavau: jus reikia kiekvieną ten (į valdišką įstaigą – red. past.) nusivest, tai parsivestumėt po vieną vaiką namo. Reikia pamatyt“, – mintimis dalijosi Aušra.

Ne tik šakietės globėjos tikino, jog net neįmanoma nupasakoti, kaip pasikeičia į šeimas patekusių vaikų veidai, akys. Žinoma, tam, kad tai įvyktų, reikia atiduoti nemažai savęs, nes dažniausiai iš pradžių  vaikai net neprisileidžia, atstumia. Globėjos sako girdėjusios ir tiesioginių įstaigoje augančių vaikų klausimų, pavyzdžiui: „Ar aš toks negražus, kad manęs niekas nenori?“

Būtent todėl, kad jie jaučia nerimą, jaučiasi nesaugūs, dažnai būna aktyvūs, pikti – būtent taip, pasak psichologės, išryškėja susikaupusios emocijos.

Vaikai – mūsų ateitis. Kaip buvo kalbama renginio metu, rytoj jie šeimininkaus mūsų pasaulyje ir mes jau nieko nebepajėgsime pakeisti, tačiau šiandien jų gerovė daugeliu atvejų priklauso nuo mūsų. Nes aplinka, kurioje jie auga, ypač svarbi.