Adomiškių kaime (Lukšių sen.) gyvenanti Rūta Bučinskaitė mums pažįstama kaip puiki audėja, tačiau merginą nuo vaikystės žavi žirgai. Neseniai ji dalyvavo trijų dienų žygyje žirgais iš Kauno į Vilnių ir sako, kad joti ant pusę tonos sveriančio eržilo jai buvo savotiškas iššūkis.

R. Bučinskaitė atvirauja meilę žirgams pajutusi vaikystėje, nors šeimoje jų niekas neaugino, nebuvo giminėje nei ulonų ar žirgininkų, bet Rūta verždavosi į bet kokį kaimą, kur žmonės augindavo arklius. Gyvendama Kaune, Rūta važinėdavo į Prienus pas vieną žirgų augintoją ir ten jodinėdavo.

Į mūsų kraštą gyventi prieš kelerius metus atsikėlusi R. Bučinskaitė susipažino su Adomiškių kaime gyvenančiu ir stambintus žemaitukus auginančiu Rigimantu Stanaičiu, kuris išmokė suprasti ir valdyti žirgą, o svarbiausia – vadelioti.

„Išmokau arklį pakinkyti į vežimą. Įdomios patirties įgijau, kai teko prajodinėti jaunus žirgus. Iš pradžių galvojau, kad man užlipus žirgas pradės šokinėti, ims ir numes. Tačiau jis elgdavosi ramiai. Tiesa, iš žirgo visko galima tikėtis. Man vienas žirgų augintojas sakė, kad arklys yra didelė pelė – didelis, bet visko bijo. Būna, joji, žirgas eina ramiai, pamato gulinčią nuo rulono plėvelės atplėšą – išsigąsta ir šoka“, – pasakoja Rūta ir dėkoja Rigimantui už perduotą tokią neįkainojamą patirtį.

Vėliau prasidėjo R. Bučinskaitės draugystė su Arklio muziejumi (Anykščių r.), o prieš dvejus metus ji prisijungė prie rengiamų kinkinių žygių. Anot pašnekovės, tokių žygių tikslas – skleisti senąsias važiavimo žemaitukais į muges tradicijas. R. Bučinskaitė dalyvavo trijuose žygiuose: susėdę į vežimus mediniais ratais, apsirėdę senoviškais drabužiais, keliavo į Tradicinės kultūros ir žirgų šventę „Bėk bėk, žirgeli!“ Anykščiuose. Pirmiausiai vyko iš Kėdainių, kitais metais – iš Punsko, o šiemet – iš Luokės. Pasak Rūtos, tokios kelionės trukdavo savaitę, Rūta vadeliojo arklį nuo pat Punsko iki Anykščių – apie 320 kilometrų.

Šį rudenį R. Bučinskaitė kartu su R.Stanaičiu, kriūkiečiais, žirgų mylėtojais Mečislovu Švabu ir Virginijumi Avižoniu dalyvavo Vyčių rinktinės žygyje, kurį surengė Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacija ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas. Žygiu siekta pasveikinti Lietuvą jos valstybingumo proga, pagerbti žirgus ir žmones, kūrusius ir kuriančius tautos istoriją.

R. Bučinskaitė pasakojo, kad Vyčių rinktinės žygį apie pusšimtis raitelių bei kelios karietos pradėjo nuo Kauno Laisvės kario paminklo ir patraukė į Ruklą, kurioje juos svetingai pasitiko kariai. Čia žygio dalyviai buvo pamaitinti ir apnakvydinti. Iš Ruklos žygeiviai patraukė Kernavės link. Tiesa, teko Čiobiškio keltu su žirgais persikelti per Nerį į Širvintų rajoną – tai visiems dalyviams tikrai pridėjo adrenalino.

„Žirgai įlipę į keltą aprimo ir suklusę klausėsi upės šniokštimo, nes kelte nėra motorų“, – pasakojo žygeivė.

Netoli Kernavės yra įsikūręs Česlovo Marcinausko ūkis „Namelis prerijose“, čia buvo antra žygeivių nakvynės vieta.

Ant penkerių metų elito klasės eržilo, vardu Pokštas, Rūta jojo pasikeisdama su R. Stanaičiu. Pasiteiravus, su kokiais sunkumais Rūtai teko susidurti žygyje, ši atsakė, kad nelengva buvo joti su eržilu raitelių būryje: teko atsakingai joti greta kitų eržilų ar kumelių. Anot Rūtos, tokia kelionė iš raitelio reikalauja ir gero fizinio pasirengimo, ir jojimo žirgu praktikos. Daugiausiai jodami ristele, žygio dalyviai nukeliavo apie150 kilometrų. O kokios buvo kaimų, miestelių, per kuriuos keliavo, gyventojų reakcijos, matant būrį jojančių raitelių?

„Žmonės telefonais fotografavo mus, sveikinosi, mojavo, juk pamatyti tiek raitelių, sėdinčių ant gražuolių žirgų, ne kasdien tenka“, – pasakojo Rūta ir džiaugėsi žygyje įgyta patirtimi, pažintim su kitais žirgų mylėtojais.

R. Bučinskaitė žygyje jojo apsirengusi miline, kelionei į Vilnių pasipuošė baltiškais rūbais. Žygio dalyviai jojo Žvėryno tiltu, Gedimino prospektu ir kitomis Vilniaus gatvėmis iki Katedros aikštės, kur buvo iškilmingai pasitikti. Tiesa, į Vilnių įjojo R. Stanaitis, bet vėliau jau Katedros aikštėje ant žirgo sėdo ir Rūta. Ji pasidžiaugė, kad Rigimanto, taip mylinčio žirgus, svajonė – įjoti į sostinę Vilnių – išsipildė.

„XXI amžius, o tu sėdi ant žirgo Vilniaus centre, apsirengusi baltiškais rūbais, skamba žirgo kanopos per visą Katedros aikštę – įspūdis nepakartojamas“, – emocijų neslėpė R. Bučinskaitė.

Šiandien įspūdžiais apie žygį dalindamasi Rūta prisiminė, kad joti ir suvaldyti pusę tonos sveriantį žirgą jai buvo savotiškas iššūkis: „Jaučiausi kaip kariuomenės vadas, valdantis visą kuopą.“

Žirgo dar neturinti Rūta tvirtino, kad norėtų jį auginti, tačiau kol kas neturi galimybių, bet svajoja apie „seno tipo žemaituką“, kuris yra nedidelis, tačiau ištvermingas ir greitas.