Vienkiemyje Dabitų kaime (Gelgaudiškio sen.) gyvenančią Astą Žilaitienę kalbiname apie jos pomėgius, kuriuose moteris geba atrasti laimę, – apie teatrą, sceną, karvutes bei kasdienį darbą.  Moteris pakeri savo optimizmu, požiūriu ir gebėjimu džiaugtis paprastais, mažais dalykais.

A. Žilaitienė – gryna aukštaitė, rokiškietė, keletą metų gyveno Šiauliuose. Pašnekovė sako – mieste nepriprato.

„Tauko reikia – nenu­eisi į sandėliuką, tenka į parduotuvę aliejaus eiti pirkti. Krapo nepasiskinsi daržiuky, reikia eiti į tur­gelį. Tai ne pas mamą, kad nuėjai ir pasiskynei darže“, – gyvenimą mieste prisimena pašnekovė.

Pastaruosius 30 metų A. Žilaitienė su šeima gyvena Dabitų kaime, moteris šiandien šypsosi prisimindama, jog prieš persikeliant buvo girdėjusi, kokie tie suvalkiečiai skūpūs ir pan. Šiandien moteris su džiaugsmu prisimena, kad pirmiausiai mūsų krašte atrado puikius kaimynus. A. Žilaitienė tuomet padėjo darbuotis uošvių ūkyje, augo trys vaikai. Jau tuomet Asta pradėjo raugti sūrius, tuo užsiima iki šiol.

„Nuveždavau ir į Gelgaudiškio turgelį kokį sūrį, jau nedrąsu būdavo. Dar įdėdavau kokį kmyną. Ir dabar gaminu tradicinį baltą, dar keptą sūrį“, – sako pašnekovė.

Nedažnai šiandien laukuose pamatysi juodmarges, o A. Žilaitienė jų turi dvi, pieną sunaudoja savo reikmėms, kaip ir sūrius. Tik priduria – nebent dar kokį sūrį suraugia geram kaimynui.

„Iš prigimties esu pelėda. Tamsoje vakarais einu melžti karvių. O dar jeigu kokia pilnatis. Tai man jėga, einu, sau kluikinėju. O ryte akys užsiklijavę, kol atmerkiu, galvoju – tik nešnekinkit manęs...“ – save apibūdina A. Žilaitienė.

Pasiteiravus pašnekovės, kokie keliai atvedė į Gelgaudiškio kultūros centrą, moteris nudžiunga – tai šimtąkart įdomesnė tema nei apie karvutes.

„Scena man kvepėjo gal nuo gimtos dienos. Bibliotekoje buvo mano perskaitytos visos knygos. Kaip aš visada norėjau kalbėti ta gražia lietuviška kalba! Čia, Gelgaudiškyje, atradau ir tą šneką, ir tą kultūrą... Bestovint su tais sūriais turguje, užkalbino mane bibliotekininkė Lina Uždravienė“, – apie kelią kultūros link prisimena pašnekovė.

Vėliau Astai pasiūlė suvaidinti Gelgaudiškio teatre, moteris šiandien atsimena – jai teko vienos iš spektaklio „Trys mylimos“ veikėjų – Petronės vaidmuo.

„Manau, tai buvo vykęs spektaklis, mums taip patikdavo jį vaidinti. Kartą Rumšiškėse vaidinam, o tiek lietus pliaupia. Buvusi kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė rodo, kad jūs jau nebevaidinkit. Mes vis tiek vaidinam, o tas lietus teška ant galvų, tie žiūrovai sėdi... Ot kaip gera vaidinti, kai matai, kad net tokiomis sąlygomis žiūrovas nepakyla, nenumoja ranka, žiūri“, – įspūdžiais dalijasi A. Žilaitienė.

Asta vaidina ir teatralizuotoje ekskursijoje Gelgaudiškio dvare. Mūsų kraštą lankančius turistus pasitinka dvaro ponas, aprodo dvaro rūmus, vėliau su svečiais pasuka į parką. Prie asesoriaus kapo pasitinka baudžiauninkės, vieną jų įkūnijusi Asta pasakoja dalyviams nelengvą vargšo žmogaus dalią.

„Ekskursija trunka kone tris valandas, būdavo anksčiau per sezoną per šimtą ekskursijų ir neatsibosta vaidinti, ir tą ašarą išspaudžiu. Kaip aš sakau, iš manęs ponios nepadarysi, o apsiverkti – vienas nulis“, – pasakoja Asta.

Moteris žodžio kišenėje neieško ir scenoje, patikslina, kad veda ir armonikierių šventę, ir kapelų sambūrį „Su barsuku ant kito šono“.

„Prisigaudžiusi jau tų zanavykiškų žodžių per tuos 30 metų čia gyvendama... Be abejo, kad lipdama į sceną jaudinuosi. Bet kažkaip į tą sceną kai užlipi, kažkas galvoje tarsi pradeda darašyti tas mintis, tai jau žodžių nepritrūksta viso renginio metu. Nors juokiasi žiūrėdami vaikai į mane, kai aš prieš renginį tarsi poterius kartoju – kad tik pavyktų, kad tik pavyktų...“ – šypsosi pašnekovė.

Moters juk negražu klausti, kiek metų, tačiau pokalbiui pakrypus apie amžių, A. Žilaitienė vėl juokauja.

„Niekad man taip neatrodo, kad jau 57-eri. Kai paklausia apie amžių, man taip norisi sakyti – 37-eri. Aš nežinau, kodėl tas mano razumėlis užsifiksavo ties tais metais“, – juokiasi gelgaudiškietė.

Moteris su vyru užaugino tris vaikus, sako surandanti laiko ir knygą paskaityti, paskutinė  perskaityta – Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“.

„Numeris pirmas mano lentynose Baltušio „Parduotos vasaros“, aš ją turbūt moku mintinai. Kaip man gera skaityti apie tą kaimą, man tie pyragėliai, kur ta Saladienė kepė, visi kvepia, įdomu, kaip tą apynių alų darė, kokia ta rugiapjūtė buvo... Įdomu suprasti žmonių gyvenimą tame laikmetyje“, – sako A. Žilaitienė.

Asta prieš dešimtmetį yra išleidusi knygelę „Iš Briko dienų“, kurioje jos jau anapilin iškeliavęs šuo Brikas pasakoja apie savo bei kitų ūkio gyventojų kasdienybę. Asta pasakoja, kad ją paskatino knygelę parašyti bibliotekininkė L. Uždravienė, pakvietusi parašyti iš pradžių į Gelgaudiškio informacinį leidinį „Gelgaudukas“.

Nors moteris yra įgijusi geležinkelietės profesiją, tačiau pastaruosius 16 metų dirba dėvėtų drabužių parduotuvėje iš pradžių Gelgaudiškyje, vėliau Šakiuose ir sako, kad žmonės nebesigėdija dėvėtų drabužių ir naudotų daiktų.

„Žmonės visuomet ieškojo patogaus, kokybiško audinio rūbų. Šiuo metu žmonės jau visko pilni. Tiesa, jei iš pradžių atvažiuodavo apsipirkti daugiau iš kaimų žmonės, šiuo metu užeina daugiau jaunesni. Per tiek metų įgudau, paėmusi rūbą į rankas jau žinau, kokios firmos prekė. Dažnai klientai pageidauja termo rūbų. Ypač dabar gera dirbti, kai prieš šventes žmonės ieško kokios smulkmenos adventiniam vainikui. Kodėl dirbu ne kokiam prekybos centre? Ten toks mašinalus darbas. O čia, oi, kaip spalvinga! Pirkėjai čia kitokie. Jau pamatau, kad ateina močiutė ir sako – tu man surask... Jau žinau, sakys – kokią želauną bliuską“, – darbo užkulisiais dalinasi A. Žilaitienė pridurdama, kad ir pati įsigyja dėvėtų rūbų.

Kalbantis su A. Žilaitiene, tokios geros ir tikros emocijos sklinda iš jos.

„Kam reikia galvoti – kaip čia dabar bus? Už tavęs yra kas geriau žino, kaip bus. Aš kažkaip pasileidžiu pavandeniui, neužkraunu savęs nereikalingomis mintimis. Ar paverkiu? Ne, tik teatre, namie aš verkiu planingai... Ne tiek, kai man būna blogai, bet ir kai gerai, iš džiaugsmo“, – pasiteiravus, iš kur semiasi energijos, atvirauja pašnekovė, o paklausta apie svajones – nedaugžodžiauja, sako norinti užbaigti namuose remontus.

„Vaikai mano užaugo geriečiai... Nei man tų pinigų reikia, nei kažko. Galbūt tų elementarių, kasdienių gyvenime dalykų: kad galėtum į darbą nueiti, su kuo važiuoti, kad turėtum, su kuo pasišnekėti...“ – svarsto A. Žilaitienė.

O pokalbio pabaigoje pasiteiravus apie tai, kas yra laimingas žmogus, Asta atsako, kad labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių.

„Kartais daugiau laimės suteikia paprasti dalykai ir patirtos emocijos. Ot karšta, ėmė ir atvėso. O, Dieve, sakau, kaip gerai, kokia aš laiminga, jau atvėso... O ne žinia, kad išlošiau kokį tūkstantį kitą. Ta pati jau minėta perskaityta knyga „Petro imperatorė“, oi, kaip veža. Kad tik nebūtų blogiau kaip šiandien“, – sako A. Žilaitienė.

Pokalbį moteris užbaigia mintimi apie artėjančias Kalėdas, ją labiausiai šiuo laikotarpiu žmonėse žavi švenčių laukimas, šventinis rūpestis, o pati laukia Piemenėlių mišių Gelgaudiškio bažnyčioje.