Nenumaldomai artėja gražiausios metų šventės. Daugelis žvalgomės ne tik dovanų, bet ir eglutės, kuri per šventes papuoš mūsų namus. Su lekėtiškiais Milda ir Ryčiu Ratomskiais kalbamės ne tik apie žaliaskarių auginimą. Jauni žmonės savo būstą ir svajonę kuria kaime.

Žaliaskarių pasirinkimas prieš šventes išties nemažas, jos auginamos visoje Lietuvoje, nemažai atkeliauja ir iš svetur. Jau keleri metai eglutės auginamos ir Lekėčių kaime M. ir R. Ratomskių sodyboje.

M. Ratomskienę mes pažįstame kaip Lekėčių krašto kultūrinių renginių organizatorę, aktyvią bendruomenietę. Milda, nemažai krimtusi pedagoginės krypties studijų, šiuo metu dirba lietuvių kalbos mokytoja, Rytis pagal išsilavinimą informacinių technologijų specialistas. Tačiau ypač žavi Ratomskių apsisprendimas prieš 11 metų iš Kauno persikelti gyventi į kaimą. Tiesa, ne į visiškai svetimą kraštą, o į Mildos senelių sodybą Lekėčių kaime, kur ji leido vaikystės vasaras ir savaitgalius.

M. ir R. Ratomskių namus iš pirmo karto rasti nelengva – tenka nuo pagrindinio kelio Šakiai–Lekėčiai sukti į Lekėčių mišką, po to miško keliukais vėl į palaukę, kol kelias atveda į Ratomskių kiemą. Užrašas ant durų „Čia gyvena laimė, meilė ir mes“ nuteikia džiugiai. Pirmiausiai pasitinka draugiškas didysis Šveicarijos šuo Opra, parskuba iš darbų ir šeimyna.

„Kai laukėmės vaikų, supratome, kad jokiu būdu jų nenorime auginti ant asfalto mieste. Iš vaikystės atėjęs gamtos branginimas galbūt ir lėmė, jog atvykome į senelių sodybą ir likome gyventi, kurtis, statyti namus čia, Lekėčiuose“, – prisipažįsta M. Ratomskienė.

Tiesiame ranką ir sveikinamės su Mildos sutuoktiniu Ryčiu. Kieme išrikiuotos kalėdinės eglutės, kurios netrukus iškeliaus pas klientus. Pirmiausia Mildos ir Ryčio teiraujamės, kodėl ir kam kilo mintis auginti žaliaskares. Milda sako, kad auginti šiuos medelius prieš maždaug aštuonerius metus pasiūlė jos tėtis Sigitas Pupius.

„Tėtis sako – žemės sodyboje yra daug. Vaikai, sodinkit ir auginkit kalėdines egles. Susigundėm šia idėja. Iš Rokiškyje esančio medelyno parsivežėm apie du tūkstančius eglių sodinukų ir mūsų spygliuotoji kelionė prasidėjo. Tiesa, dalis sodinukų neprigijo. Medeliams reikia daug daugiau priežiūros, negu iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Žoles tenka ravėti rankomis, medelius tręšti, formuoti, purkšti nuo parazitų, tepti repelentais medelių viršūnes nuo žvėrių, kurie žiemą mielai jas pakramsnotų. Septyneri, aštuoneri metai atkaklaus darbo be atlygio, kol iš mažų daigelių išaugo šventėms tinkamos žaliaskarės“, –  atvirauja Milda.

Kalėdinėmis eglėmis apsodintas beveik hektaras. Rytis patikslina, kad auginamos dygiosios eglutės „Kaibab“, kai kurie jas pažįsta kaip sidabrines. Aštuonerius metus puoselėti ir prižiūrėti medeliai tik pernai buvo pradėti kirsti ir pardavinėti. Pasak Ryčio, pernai žiemą pardavė apie 60, šią žiemą planuojama parduoti iki 200 žaliaskarių. Didysis pardavimo pikas laukia ateity.

„Eglučių auginimas – valios ir pastangų išbandymas, bet ne mums pasiduoti, nes būtina nueiti iki galo. Tačiau jei būtume žinoję, kur veliamės, vargu, ar būtume pasiryžę“, – šypsosi Milda.

Sodybos šeimininkas pripažįsta, per ateinančius trejus–ketverius metus eglutes iškirs ir pasiliks tik keletą medelių, kurie toliau puoš sodybą, tačiau daugiau ūkinės veiklos neplėtos.  

„Tam, kad eglynas būtų produktyvus ir duotų pelno, reikalingi didesni medelių plotai, rimta technika ir dar daugiau darbo. Mūsų auginamas kiekis – tai nedidelis šeimos ūkelis, kilęs iš naivios iliuzijos ir neleidžiantis tinginiauti“, – atvirauja Milda.

M. ir R. Ratomskiai pasakoja, kad šiemet nemažai klientų su vaikais atvažiuoja ir patys išsirenka sau patinkančią eglę, nes šis procesas teikia džiaugsmo. Juk kadaise su seneliais per pusnynus brisdavome į mišką ieškoti šventinės eglutės. Žmonėms pageidaujant žaliaskarės (tiek kirstos, tiek perkeltos į vazonus) pristatomos ir į namus. Rytis neslepia, kad eglutės šiemet šiek tiek pabrango, bet abu džiaugiasi, jog jų užaugintosios žmonėms labai patinka ir suteikia džiaugsmo.

„Širdį paglosto, kai klientai atsiunčia jau papuoštų medelių nuotraukas. Vazonuose pasodintas eglutes daugelis nori perkelti auginimui į lauką. Tai pavyksta, jeigu medelis prižiūrimas, laistomas, į lauką išnešamas palaipsniui. Svarbiausia medelį pažadinus namuose, jo staigiai neišnešti į speigą. Eglutę iki pavasario reikėtų pagloboti vėsesnėje patalpoje, o persodinti tik pavasarį“, – pasakoja Milda.

Rytis pastaruoju metu taip pat atrado save naujoje veikloje – gamina iš medžio baldus, laiptus bei kitus medžio gaminius. Ypač akį traukia išskirtinio dizaino medinės rogutės. Tai pat sodybą puošia jo rankomis pagamintos sūpynės, pavėsinė. Pasak Ryčio, idėjų daug, bet ne visuomet užtenka laiko.

Nors gruodžio viduryje sodybą dengia sniego paklotė, bet šeimininkai pakviečia pasivaikščioti.

„Jeigu ko nors trūksta, susikuri pats. Kaimynų padedami susikūrėme žemuogių kalnelį, kuris savo uogomis vaikus vaišina iki vėlyvo rudens. Geriau pagalvojus supranti, kad mūsų prisiminimai lyg po mažą žemuogę veriami ant gyvenimo smilgos“, – filosofuoja Milda bei priduria, jog vis norisi ieškoti įprasminimo.

Todėl vos čia atsikėlę gyventi Ratomskiai pirmiausiai ne namus puolė iki galo įsirengti, o susižavėjo vieno skulptoriaus darbais, kurie ir atkeliavo į pagirį.

„Dar laukia daug darbų sodyboje, kol ši taps tokia, kokią įsivaizduojame. Pasibaigs eglių etapas, o tuomet tiesiog mėgausimės viskuo, ką sukūrėme, ir, be abejonės, gamtos apsuptimi. Esame įsitikinę, kad geriausias mūsų gyvenimo sprendimas ir buvo, jog  atvykome gyventi į kaimą, kur nevaržoma laisvė, grynas oras, natūrali gamta, augintiniai, ramybė bei mūsų šeimos šaknys“, – sako Milda pridurdama, jog ir tėvai džiaugiasi, kad gyvenimas sodyboje tęsiasi, mat Mildos šeimos šaknys sodyboje siekia apie du šimtus metų.

Teiraujamės, kaip Ratomskių šeima laukia gražiausios metų šventės. Milda sako, kad pas juos viskas labai paprasta. Kaip ir visi, švenčių nekantriai laukia ir siekia aplink save turėti tikrus, nesumeluotus dalykus: tikrą eglutę, šiltus santykius, nuoširdų juoką ir šypsenas, natūralesnį maistą, vidinę ir išorinę ramybę.

„Mums Kalėdos – šeimos šventė, su vaikais puošiamės namus, atvažiuoja tėvai iš Kauno. Mūsų šeimos tradicinis Kūčių vakaro momentas – sukurto metų filmo žiūrėjimas, kurį iš fotonuotraukų, videoįrašų parengia vyras. Proseneliai ir seneliai jau iškeliavę, bet jų buvimas per puoselėjamas tradicijas ir atsiminimus visada yra šalia“, – pasakoja Milda, o Rytis priduria, kad nevalia užmiršti ant stalo iš vaikystės atkeliavusios silkės su obuoliais.