Asta GVILDIENĖ

Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su ilgamečiu tarybos nariu Zigmu Povilaičiu, čia dirbančiu trečiąją ir, pasak jo, galbūt jau paskutiniąją kadenciją.

Nuotr. Nors Z.Povilaičiui jau 77 – eri, tačiau visą gyvenimą gyvenus aktyvų visuomeninį gyvenimą, šiandien sunku imti ir nieko nedaryti.

Ar dirbant taryboje trečiąją kadenciją nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?

Savivaldybės taryboje pradėjau dirbti nuo 2003 metų. Tad ši – mano trečioji kadencija. Vieną kadenciją dirbau Lietuvos Seime, todėl šis darbas man gerai pažįstamas. Manau, darbas taryboje pasikeitė. Priimam daug sprendimų. Galbūt net daugiau nei praėjusiose kadencijose. Tačiau daugelį iš jų galėtų spręsti ne taryba, o administracija. Gal ateityje taryba nespręs tokių klausimų, pavyzdžiui, kaip turto nurašymas ir pan., nes tai tik tarybos narių laiko gaišinimas. Šios kadencijos taryba – ūkiška. Gal todėl, kad joje daugumą sudaro Valstiečių partijos nariai. Priimami aukštesnio lygio sprendimai, beveik šimtaprocentinis posėdžių lankomumas. Mano manymu, pats sunkiausias ir pats svarbiausias darbas, kurį atlikome, buvo rajono mokyklų tinklo pertvarkymas.

 
Ar tarybai reikalinga opozicija?

Man teko dirbti ir opozicijoje, ir pozicijoje. Galvoju, kad opozicija yra reikalinga. Ji šioje kadencijoje dirba aktyviai. Ypač pats savo kandidatūrą išsikėlęs Edmundas Rinkevičius. Nors jis iškelia daug klausimų, tačiau visi jie dažniausiai susiję su asmeniniu verslu arba Gelgaudiškio bendruomene. Už tai jis sulaukia galbūt kartais ir nepagrįstų kitų tarybos narių priekaištų.

Ar čia galioja patarlė: „Vienas lauke ne karys...“?

Taip. Be abejo, galioja. Retai vienas tarybos narys stoja į mūšį. Dažniausiai viskas būna apsvarstyta ir susitarta partijos susirinkimo metu, o vėliau ir koalicijoje. Tik E.Rinkevičius vienas šiandien kariauja. Tačiau jo vieno balsas mažai ką reiškia.

Ar reikėtų mažinti tarybos narių skaičių, sumažėjus gyventojų skaičiui rajone?

Tarybos narių ir Seimo narių skaičiaus mažinimo klausimas mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui šiandien vis dažniau keliamas. Manau, tarybos narių skaičius galėtų mažėti. Užtektų ir dvidešimt žmonių prie valdžios vairo. Nemanau, kad tai kažką apsunkintų. Ir mažesnis skaičius galėtų  sėkmingai spręsti visus rajone iškilusius klausimus.

Ar tikite, kad vis sunkėjantį žmonių  pragyvenimo lygį galima pakeisti? Kaip?

Tai sunkiai visoje Lietuvoje išsprendžiamas klausimas. Pats esu Socialinės rūpybos komisijos narys, todėl pasiklausius, kas dedasi šalyje, kaip žmonės gyvena rajone, iš tiesų,  darosi liūdna. Neįsivaizduojate, kiek yra žmonių, neturinčių, ką valgyti. Aišku, tai daugiausiai asocialios, niekur nedirbančios šeimos. Bedarbystė yra baisi, tačiau kiti ir galintys dirbti, niekur nenori dirbti. Tai parodo ir norinčiųjų dirbti viešuosius darbus skaičius. Ne visi noriai atidirba už gaunamas pašalpas.

Svarbiausias žmonių išlaikymo rajone būdas – verslo kūrimas, naujų darbo vietų steigimas. O mūsų žemdirbiškame krašte gal tik viena kita nauja parduotuvė atsidaro. Žmonės bijo rizikuoti. Be to, reikia turėti ir iš ko pradėti savo verslą.  

Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo, negatyvo?

Manau, daugiausiai aplinkui - abejingumo. Didelis žmonių nusivylimas gyvenimu ir pragyvenimu.  Viskam abejingas žmogus tik egzistuoja. Niekas jam neįdomu, niekas nerūpi. Kasdien susiduriu su žmonėmis, kurių gyvenimas teka pasroviui. Be to, ne visi ir supranta, kad žvelgdami į rytojų su optimizmu susikurs sau gražesnę ateitį. Pažinojau žmogų, kuris norėjo į savo namus karvę iš Vitebsko pėsčiomis parsivesti – kaime pokario metais būtų buvęs pačiu turtingiausiu žmogumi. O šiandien, ar kas to norėtų? Na, jei dar kas atvestų į kiemą, tai gal ir paimtų. Anksčiau kiekvienas žmogus kaime karvutę laikė, o šiandien turi tik vienas kitas. Senojo lietuviško kaimo nebeliko.

Ar į rytojų žiūrite su  optimizmu?

Žinot, mano gyvenimas  jau eina į pabaigą. Man 77 metai – galėčiau užtarnautu poilsiu džiaugtis, tačiau Girėnų bendruomenė dar priprašė vadovauti. Niekas nenori to imtis. Iki šiol sutikau, tačiau, manau, kad tai bus paskutiniai metai. Sunku nugyvenus aktyvų visuomeninį gyvenimą, vieną dieną viską nutraukti ir nieko nedaryti. Tačiau visada buvau ir esu optimistas. Kažkada turėjau savo namą, savo kiemą, bet pardaviau ir šiandien gyvenu bute ir, kaip visi, brangiai moku už šildymą. Bet nesiskundžiu – kaime žiemą irgi sunku. Mudu su Henriku Zaremba esame vyriausi amžiumi tarybos nariai ir prieš kiekvienus rinkimus klausiame vienas kito, ar kelsime savo kandidatūrą ar ne. Manau, man  jau užtenka visuomeninio darbo – galbūt ši kadencija taryboje bus paskutinė.