Pirmąjį oro gurkšnį įkvepiame vos atėję į šį pasaulį ir, kol gyvi esame, suvokiame, kad nekvėpuodami galime išgyventi tik keletą minučių, tačiau daugelis lig šiol nežinome, kuo yra ypatingas kvėpavimas? Apie tai kalbėjomės su dažna „Savęs pažinimo studijos“ viešnia - sąmoningo kvėpavimo praktikos Meistre Dalia Beata Kasmauskaite, kurios kvėpavimo seansai pritraukia vis daugiau mūsų rajono gyventojų.  

Pasak Dalios Beatos, sunku paaiškinti žmogui, kuo ypatingas sąmoningas kvėpavimas, jei jis nėra jo išbandęs. „Tai tas pats, kas žmogui pasakoti apie rožę, kurios jis niekada nematė, - teigė pašnekovė. – Sąmoningas kvėpavimas – tai pats geriausias vaistas fizinio kūno atpalaidavimui, skausmo ir įtampos pašalinimui, vidinės ramybės savyje atradimui. Jis padeda įveikti net tokią ligą kaip migrena, kuri yra viso labo tik galvoje sukaupta įtampa, kurią sunku įveikti vaistais, tačiau galima išlaisvinti kvėpavimo pagalba.“

 „Dievas davė žmogui jėgą ir padėjo ją viešai. Jos gali pasiimti kiekvienas neribotais kiekiais ir nemokamai, bet Dievas padarė mažą gudrybę. Žmogus nemato ir neatpažįsta tos jėgos, kol jos nepatiria, kol neišgyvena visa savo esybe. Žmogaus tikroji jėga slypi jo kvėpavime, - įsitikinusi sąmoningo kvėpavimo praktikos Meistrė. – Kvėpavimo energija – tai didelė jėga, galinti padėti žmogui keistis visuose jo lygmenyse, išsilaisvinti, rasti savo kelią, grįžti į save.“

Balandžio 6 dieną „Savęs pažinimo studijoje“ viešėjo paskaitų „Fraktalų piešimas“ autorė ir lektorė Brigita Paulauskienė. Kadangi šįsyk dalyvių skaičius buvo ribotas – tik iki 15 žmonių, į užsiėmimą nepatekusiems šakiečiams viešnia iš Vilniaus pažadėjo atvykti ir kitą mėnesį.

Kadangi fraktalų piešimas, kaip savotiška meditacija ir kelias į savo vidų, yra naujovė gyvenimo prasmės ir tikslo ieškantiems mūsų skaitytojams, paprašėme lektorės papasakoti, kas tai yra ir kokią naudą jis duoda žmogui.

B.Paulauskienė prisipažino, kad magišką fraktalų piešimo metodą ji atrado visai atsitiktinai, nors, kaip žinome, atsitiktinumų mūsų gyvenime nebūna. „Draugai pakvietė į fraktalų piešimo seminarą, kuris mane įtraukė, - pasakojo lektorė, prieš dešimtmetį „pasinėrusi į fraktalus, iš kurių iki šiol dar vis negali išnerti.“

Šią fraktalų piešimo metodiką devyniasdešimtųjų pradžioje atrado rusų mokslininkė ir psichoterapeutė Tatjana Polujachtova, taigi sistema gyvuoja ir džiugina savo efektingumu jau daugiau nei dvidešimt metų. Nepaisant to, daugeliui šis terminas ir metodas yra visiškai negirdėtas. Kadangi T.Polujachtova dažnai atvyksta į Lietuvą ir veda seminarus, B.Paulauskienė turi galimybę su ja pakalbėti ir bendradarbiauti.

Pasak astrologės Nijolės Gabijos Wolmer, mantra suteikia lengvai pasiekiamą galimybę panirti į visai kitokį, neįprastą, nepažįstamą ir todėl viliojantį pasaulį, kuriame galima pajusti naujos, nepažintos energijos antplūdį, priartėti prie Dieviškosios sąmonės. Mantros kartojimo tikslas – išlaisvinti mentalinę energiją, garbinti Dievą. Todėl ne veltui vienos iš pačių seniausių mantrų buvo aukojimo formulės ir ajurvedos maldos. Ir šiandien jos gali būti naudojamos, kaip užkeikimo priemonė – sauganti nuo gyvačių, demonų ar kitų būtybių. Ne ką kita, o mantrą Dvasinis mokytojas (guru) paprastai suteikia savo mokiniui po įšventinimo. Ji turi būti laikoma paslaptyje, nes yra pats didžiausias tikinčiojo dvasinis turtas.

Tiesą sakant, žmogui, kuris pirmą kartą prisiliečia prie mantrų pasaulio, tuo labiau, jei šiam prisilietimui vadovauja dvasinis mokytojas, jei jis gauna mantrą per įšventimą, gali pasirodyti, jog jo gyvenime ir sąmonėje vyksta tai, ko niekada anksčiau nejautė - energetinis, prasminis, informacinis sprogimas, naujo pasaulio susikūrimas, galbūt net nušvitimas, malonė ar palaiminimas, stebuklas, kažkas neįtikėtino, ko neįmanoma paaiškinti žodžiais.  Tačiau reikia suprasti, jog tam, kad galėtų įvykti tokia stipri reakcija mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, turi būti tam tikri ankstesni Sielos įdirbiai praeituose gyvenimuose. Būtent todėl prisilietimo prie mantrų pasaulio metu sąmonėje tiesiog atsigamina, kas buvo sukaupta anksčiau, o mantros kartojimo dėka visa prisimenama.  

Kokie išmintingi buvo mūsų protėviai, atskleidę kvapų paslaptis, kurie teigiamai veikia mūsų kūną, mintis ir sielą, gerina savijautą ir suteikia vidinę ramybę. Kiek atrasta ir kiek dar nuo mūsų yra paslėpta nuostabių kvapų, išsilaikančių dešimtmečiais, primenančių mums artimus žmones ar seniai praėjusius įvykius. Levandomis kvepianti močiutės spinta ar cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, sena dėžutė, padaryta iš kedro medienos, kvepės tol, kol sudūlės.  

Tūkstantmečiais žmonės žavėjosi mėnulio nušviesta nakties vėsos ir kvapų harmonija, kad surastų šviesą savyje, kad pajustų ramybę. Jie meditavo tylioje gamtos erdvėje, kad ištuštintų protą ir pagydytų sielą. Vertino augalų gydomąsias savybes ir jų skleidžiamus nepakartojamus kvapus. Taip atsirado mokslas ir menas toks pat senas kaip ir pats pasaulis. Šiandien jis vadinamas aromaterapija.

Aromaterapijos praktikavimas, manoma, prasidėjo prieš 6 tūkst. metų Egipte. Čia buvo rastas papirusas, kuriame aprašytas augalinių aliejų poveikis įvairiausių ligų gydymui. Senųjų civilizacijų gyventojai, pastebėję, kad deginant kai kuriuos kvapniuosius augalus keičiasi ir mintys, ir nuotaika, naudojo juos įvairių ritualų ir apeigų metu, smilkydavo smilkalus, norėdami apsisaugoti nuo demonų. Tradicinės indų medicinos žinias apie gydančias vaistinių augalų ir jų aliejų savybes galima rasti daugiau kaip prieš 3 tūkst. metų parašytoje ir šiandien savo išmintimi stebinančioje Ajurvedoje, išvertus iš sanskrito kalbos „gyvenimo žiniose“.

Per kiekvienas Šv.Velykas girdime „Jėzus prisikėlė!“, tačiau ar jaučiame Jėzų tarp mūsų, ar įžvelgiame už šių gerai žinomų žodžių slypinčią mirties ir prisikėlimo prasmę? Ar suvokiame, kad pusę žmogaus gyvenimo sudaro mirties ir praradimo patirtis, o kita pusė yra prisikėlimas ir nuolatinis atsinaujinimas? Tai jūsų sielos patirtys, nes siela nemiršta kartu su fiziniu kūnu. Tai, pasak astrologės Nijolės Gabijos Wolmer, nemirtingumo eliksyras, kurio dėka galime naudotis praeitų gyvenimų patirtimi, nuolat augti ir evoliucionuoti.

Mintys apie mirtį lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Kiekvienas iš mūsų galime prisiminti mūsų pirmą susitikimą su mirtimi: gal savo auginto gyvūnėlio žūtį, mylimo senelio laidotuves, gal žinią apie gerai žinomo žmogaus mirtį. Ar prisimenate tą momentą, kai suvokėte, kad ji yra neišvengiama? Tačiau, ar suvokiate, kad mūsų siela yra dieviška, kad neužtenka vien žinojimo, jog mūsų siela nemiršta, kad būtent ji suteikia žmogui ir jo asmenybei skrydį į didesnę erdvę, prisimindama visus mūsų įsikūnijimus – visas tas niekur nedingusias patirtis, kur, pasak N.G.Wolmer, buvai ir vyras, ir moteris, ir vaikas, ir karys, ir motina, ir mylimasis, ir dar kažkas? Sakoma, kad suvokdami, jog mes ir siela esame viena, susiedami save su ja, savo gyvenimą pripildome visais tais patyrimais.

Psichologai teigia, kad mintys apie mirtį ypatingai slegia tuos žmones, kurie gyvena nematydami savo gyvenimo prasmės ir neturėdami tikslo, kurie bergždžiai bando gyvenimo tikslui suteikti materialinį pavidalą – kaupia turtą ir siekia tik kuo geresnės materialinės gerovės. Tai tuščias egzistavimas, nejaučiant gyvenimo meilės ir džiaugsmo už kiekvieną pragyventą dieną. Tai nuolatinis balansavimas tarp mirties ir gyvenimo, neatrandant savęs.

Sapnai – vienas iš mįslingiausių žmogaus gyvenimo reiškinių, glaudžiai susijusių su realybe. Mūsų pasąmonė sapnuose perteikia numatomus įvykius tam tikrais pavidalais, siužetais, simboliais. Patys seniausi šventraščiai – Vedos aiškina, kad sapnai - tai savotiška mūsų plevenančios sielos kelionė po šalia esantį paralelinį pasaulį, galimybė aplankyti norimus Žemės kampelius ar net kitas mūsų Visatoje esančias planetas. Atrodo neįtikėtina, tačiau minties akimirksniu sapnuodami galime atsidurti tolimiausiame pasaulio krašte.

Prisiminimai apie sapnus yra saugomi žmogaus pasąmonėje, tačiau kartais nutinka ir taip, jog  jie prasprūsta ir į sąmonės lygmenį. Yra žmonių, kurie turi vadinamąjį savo gyvenimo sapną, taip įstrigusį į sąmonę, kad emocinis jo poveikis neapleidžia visą gyvenimą, sudrumsčia ramybę ar sukelia kažkokios paslapties įspūdį, kurio neįmanoma net paaiškinti. Tai ir neleidžia žmonėms likti abejingiems susapnuotiems vaizdiniams, skatina ieškoti jų prasmės.

Senovėje sapnai buvo vieni iš pagrindinių ženklų, lemiančių žmonių elgesį, kai reikėdavo apsispręsti dėl kokių nors svarbių klausimų. Prisiminkime pranašišką Lietuvos kunigaikščio Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką, kurį žynys Lizdeika išaiškino, kaip garsą apie didį  miestą. Taip kunigaikštis pastatė sostine tapusį Vilnių.