Gegužės 15 dieną Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre vyko Kauno apygardos probacijos tarnybos (PT) Savivaldybių probacijos skyriaus pareigūnių Editos Matusevičienės ir Sonatos Damidavičienės trečius metus iš eilės organizuojamas tradicinis susitikimas su PT registre esančiais nepilnamečiais.

 

 

„Aš noriu tau padėti“ – taip vadinosi renginys, kurio tikslas išsiaiškinti, ką teisėsaugos priežiūroje esantys nepilnamečiai galvoja apie jų globą ir galimybes patiems pasirinkti nustatytus reikalavimus atitinkantį savanorį - mentorių, atsakingą už jo resocializaciją, t.y. socialinio statuso ir vertybinių orientacijų grąžinimą, siekiant integruoti asmenį į visuomenę.

Bendradarbiavimas ir savanorystės skatinimas – viena iš 2012 metų vasarą įsigaliojusio Probacijos įstatymo veiklų. Pasak E.Matusevičienės, bėda ta, kad savanorių – mentorių PT taip ir nesulaukia. „Nežinau kodėl taip yra. Gal per mažai informuojame visuomenę, ar konkrečiai nepasakome, ką savanoriai pas mus turėtų veikti, - apgailestavo pareigūnė. – Džiaugiamės, kad nors studentai mūsų nepamiršta ir atvyksta atlikti praktiką.“

Susitikime su septyniais PT registre esančiais nepilnamečiais bendravo ir žaidimus žaidė trys Kauno kolegijos Teisės kurso antrakursiai, Šakių rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Vida Kutkaitytė ir neseniai bendruomenės pareigūne pradėjusi dirbti Aušra Mockevičiūtė bei Atviro jaunimo centro darbo su jaunimu specialistė Judita Beržvinskaitė.

Šiemet Sintautų pagrindinės mokyklos savanoriai ir socialinė pedagogė, Šakių vaikų dienos centro direktorė bei VO „Gelbėkit vaikus“ Šakių padalinio vadovė Jūratė Arštikaitienė  supažindino susirinkusiuosius su mentorystės idėjomis, savanorystės nauda, paaiškino kuo skiriasi altruizmas ir egoizmas, kalbėjo apie ilgalaikės pagalbos galimybes.

Pradėdama kalbą apie mentorius, J.Arštikaitienė pateikė labai paprastą pavyzdį. Medis, pasodintas iškirstame sename miške, augs daug sėkmingiau nei atvirame lauke. Taip yra todėl, kad augdama medžio šaknis seka painiais takeliais, kuriuos sukūrė buvusių medžių šaknys ir taip įsitvirtina daug giliau bei stipriau. Mat per kurį laiką daugelio medžių šaknys organiškai susijungia ir tas slapto gyvenimo po žeme ryšys leidžia stipresniems medžiams pasidalinti savo ištekliais su silpnesniaisiais.
„Panašūs dalykai vyksta ir su žmonėmis – kai susiduriame su iššūkiais, kitų patirtis bei pagalba padeda mums atskleisti turimą asmeninį potencialą, - tikino socialinė pedagogė. – Tokie žmonės vadinami mentoriais.“ Šis žodis mūsų krašte retai naudojamas. Daugelis susirinkusiųjų jį girdėjo galbūt pirmą kartą. Pasak J.Arštikaitienės, mentoriai – tai tie žmonės, kurie kartais net nepastebimai tampa mūsų paslaptingo asmenybės augimo dalimi.  Kiekvienas savo gyvenime esame turėję ne vieną mentorių, kurie tam tikru apsisprendimo metu yra išklausę, patarę, padrąsinę. Dažniausiai tai buvo žmonės iš artimųjų, draugų ar kolegų rato, sudėtingu momentu padėję rasti kryptį, paskatinę atsispirti ir žengti į priekį.

Žmonija yra bendra visuma. Ką kasdien skleidžiame kitiems, tas sugrįžta ir mums. Aišku, labai svarbu suprasti, kad duoti kitam galime tik tai, ką patys turime.  „O ką turime, žinome tik mes patys, - atviravo socialinė pedagogė. – Jei nežinome – turime pasidaryti savyje inventorizaciją.“ Sintautiečiai savanoriai tvirtino, kad širdyje būna labai smagu, kai jautiesi naudingu ir reikalingu kitiems. „Savanoriškas darbas gali būti nedidelis (pavyzdžiui, pagalba vienos dienos renginyje) arba didesnės apimties, kai tam skiriama keletas savo laisvalaikio valandų kas savaitę arba net kasdien, - teigė moksleiviai. -  Ir kitam gerą darbą padarai, ir pats kažką gauni - įgyji naujų žinių bei įgūdžių, susirandi naujų draugų, prasmingai praleidi laiką.“

Pratęsdama pokalbį apie gerų darbų darymą J.Arštikaitienė klausė, ar lengva daryti gerus darbus? Vieni renginio dalyviai manė, kad gerus darbus daryti lengva, nes jie žmogų puošia ir labai smagu, kai žinai, kad kitas žmogus dėl to jausis labai gerai. Kiti pasisakė už tai, kad gerus darbus daryti sunku ir tik labai drąsūs žmonės gali tam pasiryžti. Treti atviravo, kad nelengva, tačiau juos reikia daryti, nes pasaulis be gerų darbų neišgyventų, be to, gerų darbų darymas reikalauja daug valios pastangų, noro ir laiko.

Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai, nereikalaujant atlygio, ir nesiekiant sau jokios naudos. „Toks žmonių elgesys vadinamas altruizmu, - paaiškino savanoriai. – Tai aukščiausia socialinės asmenybės išsivystymo pakopa, žmogaus socialinio subrendimo rodiklis.“ J.Arštikaitienė tvirtino, kad visi gimstame altruistais, širdyje esame labai nuoširdūs ir geri, tačiau kodėl pasikeičiame – jau kitas, atskiras klausimas.

Be abejo, remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi galime teigti, kad ne visada tokį elgesį aplinkiniai įvertina, ne visada atsilygina tuo pačiu, atsiranda ir tokių, kurie tuo pasinaudoja, siekdami savanaudiškų tikslų.  Tokie žmonės, kurie pirmenybę teikia vien tik savo tikslams, o kitų žmonių interesų  paiso tik tiek, kiek jam tai yra naudinga, yra altruistų priešybės - egoistai. O kas yra egoistas, aiškinti nereikėjo. Susirinkusieji šio žodžio prasmę gerai žinojo, ne vienas patikino, kad tam tikrose situacijose egoistais būname visi.

Žaidimų metu  artimiau susipažinę, smagiai pabendravę ir išsiaiškinę vieno ar kito žodžio esmę, vėliau renginio dalyviai turėjo galimybę pasimėgauti baseino teikiamais malonumais.