Dumblėtu keliuku, avėdama guminiais batais ir pasipuošusi šypsena, ateina pasitikti keramikė Živilė Siaurusevičienė. Sako, kad kelio remontas artimiausiuose šeimos planuose. Nepaisant to, vieta gyventi ir kurti čia iškart pasirodo tiesiog tobula. Plieniškių kaimas, netoli tyvuliuoja tvenkinys, dažnokai kompromisų tenka ieškoti su stirnomis, nes jos artimiausios kaimynės, kitų arti nėra. Svajok ir kurk. Panašiai ir vyksta Živilės gyvenimas, bet iki šio gyvenimo taško ji keliavo aplinkkeliais – iš Jonavos į Šakius, iš teismo posėdžių salių – į po „Parmo Gý“ vardu besiplėtojančią kūrybą, kuri užvaldė taip, kad nieko kito jai ir nebesinori veikti.

Jau penktus metus keramikė gyvena Šakiuose, čia atviliojo vyras Kęstutis. Jonavoje gimusi, augusi ir dirbusi moteris nepataikaudama giria mūsų kraštą, jo žmones: „Nemėgstu didelių miestų, o ir savo gimtojoje Jonavoje gyventi nebenorėčiau. Čia ir žmonės man atrodo paprastesni, jaučiuosi sava, turiu pažįstamų ratą, visur pėsčiomis galiu nueiti – patinka.“ 

Živilė su šypsniu prisimena, kad prieš tuos kelerius metus svajojo vienaip, o gavosi... truputį kitaip. Manė – augins ramiai dukrelę, leis sau pailsėti nuo darbinių rūpesčių, bet jau po metų motinystės atostogų buvo prikalbinta grįžti į darbus nuotoliu Jonavoje, su pažadu, kad galės dirbti tiek, kiek pajėgs. Tačiau nuolatiniai skambučiai ir stresas darbe, viso to derinimas su motinyste greitai apkarto. Kad ankstesnieji darbai nebuvo kūrybiniai, suprasti iškart nesunku, bet vis tiek smalsu – kas gi Živilė yra pagal išsilavinimą? Jos stalčiuose dabar tikriausiai paslėpti po keramikos dulkių sluoksniu, pasirodo, dūli net keletas diplomų ir gana įvairi darbo praktikos dosjė. Agronomijos bakalaurą Žemės ūkio universitete Živilė įgijo, kaip pati sako, vien dėl to, jog „reikėjo“ aukštojo mokslo diplomo. Vėliau jauna specialistė įsidarbino Jonavos savivaldybėje, kurioje keitė pozicijas – nuo klientų aptarnavimo iki darbų viešųjų pirkimų, aplinkosaugos skyriuose, darbo su projektais. Vėliau dar teko paragauti, kiek skalsi yra teisininko duona. Tam prireikė ir atitinkamų mokslų, kuriuos, žinoma, Živilė ir pabaigė. Kad nebūtų per mažai – įgijo ne tik teisininkės bakalauro, bet ir magistro laipsnius. 

„Mokytis man patiko, tačiau darbo praktika buvo nuolatinis stresas – dokumentų ruošimas, bylos, atstovavimas teismuose, visas emocijas priimdavau asmeniškai, todėl ir gimus dukrai norėjau nurimti, pailsėti, bet...“ – palieka daugtaškį pašnekovė.

Keramika jos gyvenime atsirado iš suvokimo, kad tai, ką daro, jos nedžiugina: „Ėmiau mąstyti, kaip iš tos būsenos išeiti ir daryti tai, kas miela širdžiai. Nebegalėjau, užmigdžiusi vaiką, sėsti prie teisinių dalykų, todėl iš pradžių svarsčiau gaminti keraminius papuošalus, bet pradėjusi ieškoti informacijos, susižavėjau keraminiais indais... ir pamaniau, o kam man tie papuošalai! Taip ir pradėjau.“ 

Moteris daug skaitė internete, konsultavosi su tais, kurie čiupinėję keramikos ir nuo tos dienos, kai nusipirko pirmąjį gabalą molio, ji lipdo kasdien. 

„Iškart supratau, kad čia mano dalykas ir tiesioginis darbas, kurį vis dar dirbau nuotoliu, tiesiog pradėjo trukdyti“, – neslepia Živilė. 

Kai pajuto aistrą keramikai, leido sau padaryti drastišką sprendimą – su niekuo nepasitarusi visas savo santaupas investavo į degimo krosnį. 

„Grįžta vyras namo, o krosnis jau ant kiemo iškrauta“, – ramiai, bet su žiburėliais akyse pasakoja moteris. 

Sulig pirmaisiais dešimt kilogramų užsisakyto molio baigėsi ir manikiūrai, ir švelnios rankos – tiesiog dirbti su pirštinėmis ji nemoka. Pirmąjį lipdinį dar ir dabar tikriausiai rastume pas jos anytą: „Nulipdžiau ploną lėkštę, ji degant išlinko, dar tada nežinojau molio subtilybių, per praktiką daug ko išmokau, matau pati, kad patobulėjau...“ 

Tačiau ji nėra sentimentali, pirmųjų darbų nesaugo, o visi indai, kurie nepraėjo pačios kokybės kontrolės, niekada neiškeliaus klientams ar į muges. Ar artimieji nemanė, kad šis hobis nerimta – pažais ir numes, grįš „prie valdiškų darbų“? 

„Pradžioje man jie į akis turbūt nedrįso to pasakyti, bet, kai atsirado krosnis, gal tai buvo toks rimtesnis ženklas, kad čia ne vien hobis. O kai nuvažiavusi į pirmąsias muges pamačiau, kad galiu iš to dar ir užsidirbti, keramika užvaldė galutinai – galvą ir visus namų kampelius: spintas, stalviršius, palanges, stalus... Aš tikrai buvau apsėsta keramikos – galėjau lipdyti dieną naktį. Puikiai atsimenu momentą, kai visas pietų stalas apkrautas keramika, o mes visi trys valgome ant lovos“, – atvirai pasakoja Živilė ir prasitaria, kad jos veiklai nors ir duotas gana mistiškas „Parmo Gý“ pavadinimas, didelių rebusų čia nėra. Jokios išskirtinės prasmės čia neverta ieškoti, jį sukūrė bendrai šeimoje, nes patiko toks žodžių skambesys, gal tik G raidė pavadinime kiek svarbesnė – ji skirta ketvirtus metus einančiai dukrelei Gustei. 

„Nepataikauju klientams, kuriu, kas man gražu, aišku, įsidėmiu, kas kam patinka labiau. Jei iš pradžių galvojau, kad lietuviai nenorės ryškesnių spalvų, tai nustebau, jog čia labai klydau…“ – atskleidžia valdiškus darbus į keramiką iškeitusi moteris ir pasidžiaugia, kad vis dažniau sulaukia pagyrimų, jog turi savo braižą. D. Pavalkio ir asmeninio archyvo nuotr.

Namiškiai niekad Živilei nepriekaištauja, atvirkščiai – supranta, palaiko, padeda. Pati auginta rankdarbiams gabios ir darbščios mamos, atitekėjo į šeimą, kur amatai tariami didžiąja raide. Vyras ir uošvis taip pat nagingi, stato namus, dengia stogus. 

„Viskas, ką matote, pastatyta ir įrengta jų rankomis, vyras turi ranką medžiui, gražiai piešia, dėl to ir gimė bendro projekto idėja“, – pasakoja keramikė ir atskleidžia, koks buvo kelias į Vietos veiklos grupės projektą. 

Siaurusevičių šeimos projektinė paraiška „Keramikos dirbinių verslo plėtra Plieniškių k., Šakių raj.“ buvo palankiai įvertinta ir taip jie gavo VVG kaimo plėtros fondo finansavimą dabartinių keramikos dirbtuvių modernizavimui. Taip pat šeimos planuose – plėsti keramikos dirbinių gamybos veiklą. 

„Keramika ir medis dera tarpusavyje, todėl idėja vystėsi gana lengvai – bus smagu kartu su vyru darbuotis, jam bus sukurta darbo vieta, žadame įsigyti medienos apdirbimo įrenginius, pirksime dar vieną keramikos krosnį, valcavimo stalą“, – mintimis dalijasi Živilė. 

O kol kas ji džiaugiasi, kad iš namų pagaliau persikėlė į vis jaukesne tampančią keramikos studiją šalia namų. Čia lipdo, dega dirbinius, pakuoja, siunčia klientams, vis nepamiršdama administruoti socialinius tinklus bei savo internetinę parduotuvę. Sekantieji keramikę socialinėje erdvėje gali akies krašteliu žvilgtelėti į jos kasdienybę, kurioje daug pavydėtinos lėtos tėkmės, kai dirbi tada, kai įkvėpimas, kai idėjos veja viena kitą, kai namiškiai sumigę, o studijoje dar spingsi žiburėlis, garuoja puodelis arbatos, o Živilė lyg pametusi laikrodį pasineria į savo stichiją. 

„Nepataikauju klientams, kuriu, kas man gražu, aišku, įsidėmiu, kas kam patinka labiau. Jei iš pradžių galvojau, kad lietuviai nenorės ryškesnių spalvų, tai nustebau, jog čia labai klydau…“ – atskleidžia pašnekovė. 

Daugiausia gyvų komentarų iš potencialių klientų ir jos kūrybos gerbėjų ji sulaukia mugėse. Pernai jų aplankė stebėtinai daug – net 25. Šiemet mugių sąrašas taip pat sparčiai pildosi. Beje, šakiečiai Živilės, matyt, dar nespėjo atrasti, bet ji dėl to nesuka galvos ir mielai savo su meile kurtą keramiką siunčia net į kitą gaublio pusę užsieniečiams klientams. 

„Keramikų bendruomenė yra visokia – vieni draugiški, kiti konkuruojantys, bet aš darau tai, kas man gražu ir patinka, nelabai dairausi, džiaugiuosi, kai sulaukiu komplimentų. Dažnai išgirstu, kad mano darbai puikiai tinka ir papildo namų interjerus, kiti sako, kad  mano stilius toks labiau japoniškas. Idėjų semiuosi visur, bet kai pradedu lipdyti, vis tiek juk man gaunasi savaip. Smagiausia, kai žmonės atpažįsta mano braižą, o dar labiau džiaugiuosi atradusi šią veiklą, kuri tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – sako keramikė Ž. Siaurusevičienė.