Kovo 15-oji Lietuvoje jau antri metai minima kaip Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Pirmą kartą ji paminėta ir Šakiuose. Penktadienį miesto skvere atidengtos atminimo lentelės, skirtos mūsų krašto gyventojams, kurie Antrojo pasaulinio karo metu, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydų tautybės žmones.

Pasak Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytojos Žanetos Pratusevičienės, kovo 15-oji Lietuvos žydų gelbėtojų dienai paminėti pasirinkta neatsitiktinai – 1966 m. kovo 15 d. pirmai lietuvei, Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas tiems ne žydų kilmės asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis gelbėjo žydus. Šį apdovanojimą skiria Izraelio valstybė, įteikdama Teisuolio medalį, ant kurio parašyti žodžiai iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“ Jeruzalėje įkurtame tarptautiniame Holokausto tyrimo instituto „Yad Vashem“ memoriale anksčiau jiems buvo pasodinamas medis, o šiuo metu jų pavardės iškalamos atminimo lentoje. Tokia vieta atsirado ir Šakių miesto skvere. Atminimo lenteles atidengė rajono savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius ir miesto seniūnas Dalius Jasevičius.

„Mes neturime pavardžių tų žmonių, kurie žuvo padėdami žydų tautybės žmonėms, bet mes turime sąrašus tų, kurie priglaudė, gelbėjo, išgelbėjo, saugojo ir liko gyvi. Šiose dviejose lentelėse, kurias atidengėme, yra 45-ios mūsų krašto gyventojų pavardės. Daug ar mažai? Manau, kad tokiai mažai savivaldybei, kaip mūsų, tikrai daug“, – kalbėjo D. Jakavičius.

Jis džiaugėsi, kad pagaliau buvo surasti ir pagerbti mūsų krašto gyventojai Antrojo pasaulinio karo metu gelbėję žydų tautybės žmones, kuriems tapo tėvais, motinomis, broliais ir sesėmis. Kai kurių jų gelbėjimo istorijas priminė ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai. Vicemero teigimu, ne tik jis pats, bet ir daugelis kitų mūsų rajone pažįsta tokių žmonių, kurių artimieji, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žmones nuo žūties. Todėl, pasak D. Jakavičiaus, „nors šios lentelės ir nedidelės, tačiau jose iškaltuose žodžiuose yra didelė prasmė“.

Už šios atminimo vietos atsiradimą jis dėkojo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui Dariui Aštrauskui, jo pavaduotojai Eglei Plančiūnienei, vyriausiajai specialistei Ingai Navlickienei bei Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Odetai Vasiliauskaitei.

Padėkos žodį tarė ir renginyje dalyvavusi šakietė senjorė Danutė Liudžiuvienė, kuri stebėjosi, kad „per tiek metų niekam neužkliūdavo, jog Šakiuose nebuvo jokių atminimo ženklų nei čia gausiai gyvenusiems žydams, nei jų išžudymui 1941 m., nei tai saujelei žemiečių, kurie, nepaisydami pavojaus netekti gyvybės, ryžosi gelbėti nacių pažemintus, apiplėštus ir pasmerktus mirčiai žydus“. Ji džiaugėsi, kad pernai ledai pajudėjo, o penktadienį pagerbtos ir svarbiausios žmogaus vertybės – gerumas ir žmogiškumas.

Ž. Pratusevičienės manymu, simboliška, kad atminimo lentelės atsirado būtent šioje miesto dalyje, nes „šioje vietoje jungėsi dviejų didžiausių mūsų miesto gyventojų grupių – lietuvių ir žydų – interesai“. Pasak jos, Antrasis pasaulinis karas ir vienai, ir kitai tautai buvo negailestingas: vieni nukentėjo nuo sovietų, kiti – nuo nacių.

„Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis pasirinkimas, o tokiomis aplinkybėmis pasirinkimas buvo labai sunkus. Žudyti ar gelbėti yra žmogaus esmė?“ – klausė istorijos mokytoja, primindama, kad žydų naikinimas Šakiuose prasidėjo vos įžengus nacistinės armijos daliniams ir niekas negalvojo, kad po 1941-ųjų rugsėjo mieste nebeliks daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų.

Ji priminė, kad iš Kauno ar Vilniaus getų pavyko pabėgti didesniam žmonių skaičiui, vaikus, kad neverktų ir nesimuistytų, prigirdydavo migdomųjų ir išnešdavo bulvių maišuose. Palėpėse ar patalpose su dvigubomis sienomis juos slapstė lietuvių šeimos.

„Ano meto aplinkybėmis žydų gelbėjimas tikrai prilygo didvyriškumui, nes gelbėtojai nuolat rizikavo, kad gali būti demaskuoti, suimti ir net nužudyti. Jie negalėjo tikėtis pagalbos nei iš kaimynų, nei iš aplinkinių. Turėjo saugotis, kad nebūtų įskųsti sąmoningai arba kam nors netyčia prasitarus. Nelengvą sprendimą gelbėti turėjo priimti pasitarę su visa šeima, nes rizikavo savo artimųjų gyvybėmis“, – pabrėžė Ž. Pratusevičienė.

Jos manymu, nėra vieno kriterijaus apibūdinti gelbėtojus, nes tai buvo skirtingų išsilavinimų, skirtingų profesijų, skirtingų tautybių, skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, tarp kurių buvo netgi antisemitų, tačiau tokio atviro smurto akivaizdoje jie ryžosi gelbėti, nes kitaip tiesiog negalėjo pasielgti.

Iki 2022 m. pabaigos net 925 Lietuvos piliečiai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, Šakiuose atidengtose atminimo lentelėse yra 14-os tokių asmenų pavardės. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos Valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.