Balandžio 10 d. ypatingą gyvenimo sukaktį – 100-ąjį gimtadienį – švenčia kraštietė Stefanija Valuntienė. Plokštiečiai Stefaniją prisimena kaip gerą gydytoją stomatologę, rankdarbių meistrę. Šiandien jubiliatė gyvena Sudervėje (Vilniaus r.), apsupta vaikų, anūkų ir proanūkių meilės.
S. Valuntienė gimė 1926m. Pažiegždrių k. (Lekėčių vlsč.). Mokėsi Jančių pradinėje mokykloje, Lekėčiuose, Šakių „Žiburio“, Vilkijos gimnazijose. 1949 m. baigė VDU Stomatologijos fakultetą. Pradėjo dirbti Plokščiuose ir 43-ejus metus gydė Šakių krašto žmonių dantis. Kalbinta buvusi Stefanijos kolegė, felčere dirbusi Genovaitė Duobienė prisiminė, kaip gydytoja ypatingai švelniai bendraudavo su vaikais, atėjusiais į stomatologijos kabinetą.
„Stefanija buvo labai maloni, nuoširdi. Atėjau jauna dirbti į ambulatoriją, mane pamokydavo ir šeimininkavimo. Vėliau, kai Stefanijai reikėjo medicinos paslaugų, jau aš eidavau pas ją vaistų suleisti. Tai susėdusios dalindavomės prisiminimais apie ambulatorijoje dirbusius ne vieną gydytoją, galvodamos, kur juos gyvenimo keliai nuvedė. Stefanija mėgo grožį, plokštiečiams nuolat sakydavo, kad sodinkim gėles, puoškim kiemus, kad Plokščiuose būtų gražu“, – pasakojo G. Duobienė.
Stefanija ištekėjo už mokytojo, kraštotyrininko Vytauto Valuntos (1930–1998), pasistatė namus, išaugino tris dukras ir tris sūnus. Valuntai su meile puoselėjo sodybos aplinką.
Kaip pasakojo S. Valuntienės dukra Aušra Mickevičienė, dirbdama Plokščiuose stomatologe, mama prašydavo pacienčių pagalvių užvalkalų su nėriniais pavyzdžių. Juos pernerdavo. Taip gimė apie 50 raštų nėrinių kolekcija. S. Valuntienė buvo labai susidomėjusi riešinėmis: kruopščiai sunėrusi karoliukus ant siūlo, kūrė naujus raštus.
S. Valuntienės tautodailės dirbiniai yra puošę ne vieną parodą. 2006 m. dukra Aušra riešines ir nėrinius pristatė Marijampolės apskrities kasmetinei konkursinei liaudies meno parodai „Aukso vainikas“. S. Valuntienės darbai taikomosios dailės srityje užėmė II vietą. Pasak dukros Aušros, mama noriai dalyvaudavo „Sūduvių amatų šventėse“ Paežerių dvare, dalijosi nėrinių, skirtų pagalvių užvalkalams, riešinių ir šalikų, nertų dvirage šakute, paslaptimis.
„Dukroms ir marčiai mama yra nunėrusi po smulkiausių ornamentų staltiesę. Tai pati brangiausia dovana. Vaikai, anūkai ir proanūkiai padabinti jos raštuotais megztiniais, pirštinėmis, šalikais ir kojinėmis. Tėtis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, o mama rinko ir atkūrė senolių nėrinius, riešines ir raštuotus mezginius – taip siekė išsaugoti krašto tradicijas, papročius ir perteikti juos ateinančioms kartoms“, – pasakojo dukra A. Mickevičienė.
2018 m. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė už užaugintus ir gerai išauklėtus šešis vaikus S. Valuntienei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Tuomet, lankantis pas Stefaniją namuose Plokščiuose, ji prisipažino, kad seniau vaikus auginti nebuvo lengva, tačiau šį gyvenimo etapą ji prisimena kaip vieną maloniausių. Tuomet Stefanija kalbėjusi, kad pragyveno ne vieną santvarką, bet labiausiai džiaugiasi dabartimi, kad nieko netrūksta, jaučia vidinę pilnatvę. O paklausta, kas iš to prabėgusio laiko gražiausia ir labiausiai įsiminė, nedvejodama tuomet patikino, kad tai laikas, kai augo vaikai.
Prieš ketverius metus ištikęs insultas pakeitė S. Valuntienės gyvenimo ritmą. Šiuo metu ja rūpinasi Sudervėje gyvenantidukra Eglė, kuri papasakojo, kad mama pas ją atsikėlė gyventi maždaug prieš aštuonerius metus: „Mama net ir garbaus amžiaus sulaukusi mėgo skaityti knygas, nenuobodžiaudavo, o džiaugėsi gyvenimu. Domėjosi visais giminės reikalais, žinojo, kada gimė tas ar tas anūkas, kur kas išvažiavo. Kalbėdama telefonu su sūnumi Žilvinu, vis pasiteiraudavo – o kas naujo Plokščiuose?“ Dukra Eglė prisiminė ir vieno gydytojo Vilniuje pasakytus žodžius: „Kokia jūsų mama pozityvi ir nuolat besišypsanti.“
„Mamos ypatingas buvo ramumas. Visą laiką iš jos sklido tokia ramybė. Niekada nemačiau nervingos, piktos. O jei kuris iš mūsų užsičirškia, užsidega, visus tuoj pat ramina. Mama buvo visos šeimos ašis, namų dvasia, šviesa ir gėris. Mus supo meile ir šiluma. Mama labai mylėjo žmones, kone kiekvieną savaitgalį namuose būdavo svečių, kuriuos nuoširdžiai vaišindavo. Ir niekada mama nedejuodavo, kad jai sunku ar yra pervargusi“, – pasakojo Eglė.
Šiandien Stefaniją džiugina 16 anūkų ir 7 proanūkiai. Jau šeštadienį Stefanijos pasveikinti 100-ojo gimtadienio proga atvažiuos artimieji.
„Apsupta vaikų, anūkų ir proanūkių meilės, mūsų geroji mamutė balandžio 10 d. švenčia savo 100-ąjį gimtadienį. Sulaukusi garbaus amžiaus, savo ramumu ir gerumu jis mus visus stiprina ir šildo“, – sako dukra A. Mickevičienė.
Eduardas iš Griškabūdžio:
