Kraštietė Auksė Pikčilingienė (Puišytė) penktadienį nedrąsiai pakvietė į savo pirmąją tapybos darbų parodą „Skirtumas“ ir atviravo besidžiaugianti, jog pagaliau išdrįso žengti šį žingsnį. Kūryba jos gyvenime nuo mažens užėmė svarbią vietą ir lig šiol išliko reikšminga saviraiškos forma – po darbo Auksė per spalvas ir tekstūras su pasimėgavimu pasineria į kitokį pasaulį, kurio duris šįkart praveria ir platesnei visuomenės daliai.
Auksė pasitinka plačiai šypsodamasi ir iškart pripažįsta, kad jaudinasi. Nors anksčiau būta kolektyvinių parodų, tačiau šįkart sienas puošia tik jos kūriniai, tad ir jausmas stipresnis. O dar grįžimas į savą kraštą! Nors išties ji niekada ir nebuvo labai atitolusi nuo gimtinės, tik mokydamasi, dirbdama šiek tiek atsitraukė į Kauną, tačiau neneigia jaučianti savam kraštui nostalgiją. Tad artimųjų apsupta jaunoji kūrėja drąsiai dalinasi kūrybine kelione ir nustebina giliomis mintimis.
„Paroda „Skirtumas“ – tai erdvė, kurioje susitinka „turėčiau“ ir „norėčiau“ būsenos, atskleisdamos vidinę pasirinkimų įtampą ir jų sambūvį“, – sako kūrėja ir atskleidžia, kad darbai gimė iš nuolatinės vidinės įtampos tarp to, ką jaučia, kad turėtų daryti, ir to, ką iš tiesų norėtų rinktis.
Tad ir darbuose „norėčiau“ būsenai priskiriamos abstrakčios kompozicijos, kur susipina linijos, šešėliai ir nuojautos, nėra aiškios formos. O „turėčiau“ pusėje atsiranda ryškesnės, atpažįstamos formos – gyvūnų motyvai, namas. Tai, anot Auksės, susiję su veikimu, judėjimu ir ieškojimu, savęs stūmimu į priekį.
„Šių dviejų polių dvikovoje nesiekiu pasirinkti vienos pusės. Vietoje to leidžiu joms egzistuoti kartu – susidurti, papildyti viena kitą, o kartais ir keistis vietomis. Kai kuriais momentais sąmoningai leidžiu „norėčiau“ balsui tapti stipresniam“, – aiškina autorė ir priduria, kad paroda kviečia įsiklausyti į vidinius skirtumus.
Kadangi paroda vyko artimiausiųjų apsuptyje, tad netrūko jautrių apsikabinimų, linkėjimų ir sveikinimų. Pati autorė pripažino, jog tai naujas etapas, ir džiaugiasi pagaliau išdrįsusi ir subrendusi šiam žingsniui. D. Pavalkio nuotr.
Beje, nors paveikslai gana ryškūs, tiek mažesnių, tiek didesnių formatų, bet visi be pavadinimų. Toks pasirinkimas sąmoningas: kūrėja sako nenorinti užprogramuoti žiūrovo, ką jis turėtų matyti, nes nori, jog paveiksle kiekvienas žmogus rastų savo prasmę.
Parodos atidaryme negali nejusti itin šeimyniškos auros, didžiulio palaikymo ir šilumos, nes susirinko patys artimiausieji. Auksė jiems dėkoja už palaikymą, ypač už moralinę paramą sesei Emilijai, vyrui Dovydui, mamai Irmai, o jie neslepia pasididžiavimo Aukse ir jos kūrybine kelione.
D. Pavalkio nuotr.
Neoficialiu vadybininku pristatęs Auksės vyras Dovydas juokauja, kad menas – kaip dešra – geriau nematyti, kaip ji gaminama, tad prasitaria, jog už matomo vaizdo lieka daug kūrybinio proceso, sugadintų darbų, ištepliotų sienų ir grindų, tačiau jis žavisi žmonos kantrybe ir pasiektu rezultatu.
A. Pikčilingienė prisimena ir Meno mokykloje sutiktus mokytojus Lolitą Rūgytę, Vytautą Kauną, Kęstutį Dovydaitį, kurie atvėrė duris į meno pasaulį ir suteikė sparnus, bei dėkoja mamai, kuri ją dar mažytę užrašė į šią meno kalvę.
A. Pikčilingienė 2023m. baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir nors profesinis kelias pasuko dizaino link, tapyba lig šiol neatsiejama jos gyvenimo dalis. Beje, būtent Auksės darbas, kurį ji atliko savanoriškai, puošia ir „Namai visiems“ vidinę pastato sieną.
Paroda Šakių kultūros centre veiks visą balandį.
D. Pavalkio nuotr.
Eduardas iš Griškabūdžio:
