Adelė Liepa Kaunaitė nenori savo paveikslų kepti kaip blynų be fantazijos, be kūrybos. Jos darbai išsiskiria iš kitų, kiekviena spalva turi savo prasmę. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Esame įpratę paveikslų ieškoti galerijose ir kitose uždarose patalpose, tačiau jaunosios kartos tapytojai vis dažniau renkasi netradicines erdves ar ekspozicijas gamtoje. Ne išimtis ir mūsų krašte užaugusi tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė, laisva ne tik tapydama, bet ir pasirinkdama darbų pateikimo formas – savo paveikslus ji išnešė po atviru dangumi, kaip pati sako, į Mėnulio galeriją, ir nufotografavo. Kaip kilo tokia idėja, skaitykite interviu su jaunosios kartos tapytoja.
Kaip atsirado Mėnulio galerija?
Mėnulio galeriją sukūriau 2010 m., kai klaidžiojau po galerijų spiečius ir jaučiausi ypatingai protinga, bet supratau, kad tarp baltų sienų esu tik ypač nelaiminga. Tai yra galerija gamtoje, kurioje vyksta vis nauja veikla. Naujausia ekspozicija šioje galerijoje vyko pilnaties naktį Slavikuose prie Šešupės. Fotografijai reikėjo būtent tokios mėnulio padėties – priešais vandenį. Užtruko. Teko susipažinti su pasieniečiais. Jie sakė, kad to dar nėra matę. O dėl pavadinimo... Mėnulio galerija todėl, kad ją mato tik Mėnulyje gyvenantys.
Mėnulio galerija ir autoportretas. Kaip kilo idėja juos sugretinti?
Kažkur reikia rasti rodomąjį autoportretą. Teoriškai, tai galėtų būti mano siela. Savo kūno tyloje bandau pagauti Dangiškas šviesas, krentančias ant tapybos kūrinių. Ir tuomet, kai pavyksta pagauti šviesą, – sieloje šventė, nes tą akimirką jaučiu mažiau žmogiško menkumo. Kas aišku sieloje, lygiai taip pat nenuginčijamai aišku ir paveiksluose. Mėnulio galerijoje neparduodu savęs, nepriklausau įprastoms parodų erdvėms. Tai mano galerija, kuri visada atidaryta. Jos nuotraukas galima pamatyti mano „Facebook“ paskyroje.
Jaunosios kartos tapytoja prisipažino, kad tarp baltų galerijos sienų jaučiasi nelaiminga, todėl savo paveikslus išnešė po atviru dangumi, kaip pati sako, į Mėnulio galeriją. Asmeninio archyvo nuotr.
Šie darbai – tai praeities, dabarties ar ateities projekcijos? Ar spalvos juose turi prasmę?
Stebuklų nebūna. Bet viskas pasaulyje turi sąsajų. Aš tai vadinu „Akmens Laikas“. Spalvos prasmę, žinoma, turi, aš labai gerai matau spalvą ir nepasiduosiu „bespalvystei“. Gyvenime gerai turėti galių naudoti spalvas, nes būti pilku motyvu – tada tik būti, bet ne gyventi. Kai kurie jau gimsta su spalvine gama. Ir čia nieko nenormalaus.
Ar jūsų sukurtuose paveiksluose šie metai kuo nors išsiskyrė iš kitų?
Žinote, kaip yra lengva ir niūru tapyti taip pat. Susigalvoti vieną kūrinio stilistiką ir tęsti ją. Kepti kaip blynus be fantazijos, be kūrybos. Jau geriau riebūs, kintantys savo sultyse blynai, nei tai, kad mano tapyba sustotų laike. Paskutinėmis savaitėmis mano kūryboje atsirado daugiau meilės organinių atliekų kompostui ir daugiau neapykantos tradicinėms, „natūralioms“ išraiškoms.
Ką šiuo metu veikiate? Ar dažnai sugrįžtate į gimtus namus?
Ką tik grįžau iš menų festivalio „Kunstschouw 2019“, kuris vyko Olandijoje. Šiuo metu būnu kaime, Lukšiuose. Na, ir ką čia veikiu be kaimo kalbų skatinimo? Rašau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, tapau konceptualų paveikslą-triptiką konkursui, ruošiu personalinę parodą, kuri bus eksponuojama Trakų Vokės dvare. Na, ir kaip visi, nuolat taisau mašiną. Buvau soliariume, nes pagalvojau, kad jokia čia ne filosofija, bet grožis ir sąlyginis bukumas valdo pasaulį. Dar, kaip žmonės sako, ieškau normalaus darbo.
Dėkoju už atsakymus.
Mėnulio galerija ir autoportretas. Kaip kilo idėja juos sugretinti?
Kažkur reikia rasti rodomąjį autoportretą. Teoriškai, tai galėtų būti mano siela. Savo kūno tyloje bandau pagauti Dangiškas šviesas, krentančias ant tapybos kūrinių. Ir tuomet, kai pavyksta pagauti šviesą, – sieloje šventė, nes tą akimirką jaučiu mažiau žmogiško menkumo. Kas aišku sieloje, lygiai taip pat nenuginčijamai aišku ir paveiksluose. Mėnulio galerijoje neparduodu savęs, nepriklausau įprastoms parodų erdvėms. Tai mano galerija, kuri visada atidaryta. Jos nuotraukas galima pamatyti mano „Facebook“ paskyroje.
Jaunosios kartos tapytoja prisipažino, kad tarp baltų galerijos sienų jaučiasi nelaiminga, todėl savo paveikslus išnešė po atviru dangumi, kaip pati sako, į Mėnulio galeriją. Asmeninio archyvo nuotr.
Šie darbai – tai praeities, dabarties ar ateities projekcijos? Ar spalvos juose turi prasmę?
Stebuklų nebūna. Bet viskas pasaulyje turi sąsajų. Aš tai vadinu „Akmens Laikas“. Spalvos prasmę, žinoma, turi, aš labai gerai matau spalvą ir nepasiduosiu „bespalvystei“. Gyvenime gerai turėti galių naudoti spalvas, nes būti pilku motyvu – tada tik būti, bet ne gyventi. Kai kurie jau gimsta su spalvine gama. Ir čia nieko nenormalaus.
Ar jūsų sukurtuose paveiksluose šie metai kuo nors išsiskyrė iš kitų?
Žinote, kaip yra lengva ir niūru tapyti taip pat. Susigalvoti vieną kūrinio stilistiką ir tęsti ją. Kepti kaip blynus be fantazijos, be kūrybos. Jau geriau riebūs, kintantys savo sultyse blynai, nei tai, kad mano tapyba sustotų laike. Paskutinėmis savaitėmis mano kūryboje atsirado daugiau meilės organinių atliekų kompostui ir daugiau neapykantos tradicinėms, „natūralioms“ išraiškoms.
Ką šiuo metu veikiate? Ar dažnai sugrįžtate į gimtus namus?
Ką tik grįžau iš menų festivalio „Kunstschouw 2019“, kuris vyko Olandijoje. Šiuo metu būnu kaime, Lukšiuose. Na, ir ką čia veikiu be kaimo kalbų skatinimo? Rašau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, tapau konceptualų paveikslą-triptiką konkursui, ruošiu personalinę parodą, kuri bus eksponuojama Trakų Vokės dvare. Na, ir kaip visi, nuolat taisau mašiną. Buvau soliariume, nes pagalvojau, kad jokia čia ne filosofija, bet grožis ir sąlyginis bukumas valdo pasaulį. Dar, kaip žmonės sako, ieškau normalaus darbo.
Dėkoju už atsakymus.
Antanas iš Pajotijo:
