Sakoma, kad lietuvybės užsienio lietuviai turi tiek, kiek patys jos skleidžia. Kas galėtų pagalvoti, kad tolimame Sibire lietuvybės žiedą skleidžia ne kas kitas, o garsaus varpininko  Vinco Kudirkos giminaitė Julija Kudirkaitė. Moteris vadovauja Irkutsko srities lietuvių bendruomenei, kasmet užsuka į savo tėvo gimtuosius kraštus rajone, o ateityje svajoja grįžti gyventi į Lietuvą.

J. Kudirkaitę, ne pirmą kartą atvykstančią aplankyti giminaičių, gyvenančių mūsų rajone Baltrušių kaime, į susitikimą Pilviškių bibliotekoje pakvietė taip pat iš šio krašto kilęs pedagogas, rašytojas ir buvęs tremtinys Rimantas Greičius. Susitikimas Pilviškiuose vyko ne atsitiktinai – būtent iš Pilviškių geležinkelio stoties 1949 m. į Sibiro tolius prievarta iškeliavo su mama būsimasis J. Kudirkaitės tėvelis. Jos bičiulis R. Greičius, iki tol su šia moterimi daug bendravęs tik telefonu, labai norėjo ją pamatyti, artimiau susipažinti – juk būtent Irkutsko srityje ir jam teko patirti tremtinio dalią, kur į traukinį pasodintas su šeima iškeliavo būdamas vos 11 metų. Bičiulių susitikimo metu rašytojas padovanojo viešniai savo knygą „Pašiaušti slenksčiai“ ir dvi tremties laikų nuotraukas, o bibliotekoje ji rado daug svarbios medžiagos ekspozicijoms Irkutsko srities bendruomenės centre.

J. Kudirkaitė gimė Irkutsko srities Baimogo kaime, Irkutske baigė institutą. Ji gana neblogai kalba lietuviškai – lankė lietuvių kalbos kursus toje pačioje bendruomenėje „Švyturys“. Tiesa, lengviau kalba rusiškai, bet kas pasakojama lietuviškai, viską supranta.

J. Kudirkaitės seneliai iki tremties gyveno Miknaičių kaime (Barzdų sen.). Tremtyje atsidūrė tik jos močiutė Natalija su šešiolikmečiu sūnum Juozu, nes prievolių vengęs senelis tuo metu sėdėjo kalėjime. Močiutė Sibire mirė po ketverių metų, Juozas sukūrė šeimą su mažytės šiaurės Sibiro evenkų tautos atstove Klaudija, o 1967 m. jiems gimė dukra Julija. Dėl šios priežasties mergaitės tėvas negrįžo į tėvynę, nors pas gimines į Lietuvą ją buvo dukart atvežęs – trejų ir trylikos metukų. Julija sako, jog iš tų kelionių jai iki šiandien likę ryškūs prisiminimai.

Kai 1994 m. mirė tėvas, dukra išsigando, kad neteks ryšio su Lietuva.

„Sėdžiu, vartau krūvą adresų, sakau – parašysiu. Norėjosi turėti ryšį su savo lietuviška gimine, neprarasti šaknų. Mes, Sibire gyvenantys lietuviai, skiriamės tuo, kad turime dvi tėvynes: Rusiją, nes joje gimėme, ir Lietuvą – istorinę tėvynę, kuri mums be galo svarbi“, – sako J. Kudirkaitė.

Moteris džiaugiasi, jog tada parašė laišką Balevičiams į Baltrušius ir šiandien turi nuostabius giminaičius, kurie jai yra tikroji lietuviška šeima. Aplankyti juos pirmąkart atvykusi 1999 m., moteris svečiavosi visą mėnesį.

„Mane jie čia, Pilviškiuose, pakrikštijo, padėjo gauti Lietuvos pilietybę, o kai reikėjo važiuoti atgal į Sibirą, verkiau kaip mažas vaikas – taip buvo jautru“, – prisimena Julija, sakanti, kad Lietuva jai be galo patinka ir čia jaučiasi labai gerai.

Apie savo giminystę su garsiuoju Vincu Kudirka ji sako negalinti nieko tiksliai pasakyti, bet tyrinėdama savo giminės medį mato, jog viena Kudirkų giminės atšaka arba mažytė jos dalelė yra ir ji. Juolab kad ši giminė, kaip ir Kudirkos pavardė, yra paplitusi Suvalkijoje, siejama su broliais Kudirkais, iš Prancūzijos į šiuos kraštus atklydusiais po maro XVIII a. pradžioje.

Nuo vaikystės J. Kudirkaitė svajojo tapti gydytoja, deja, į institutą iš karto įstoti nepavyko, metus teko padirbėti tarybinio ūkio veršidėje. Įstojo po metų, šiuo metu dirba net trijose gydymo įstaigose. Mieliausia širdžiai veikla įvardija tai, ką daro lietuvių bendruomenėje „Švyturys“, kurios  pirmininke buvo išrinkta prieš aštuonerius metus.

Lietuvių palikuonis Irkutsko srities 33-iuose rajonuose vienijanti bendruomenė įskaitoje turi apie 400 narių, o per šventes ir renginius susirenka dar daugiau, nes žmonės ateina su šeimos nariais. Kiek pirmininkei žinoma, srityje gyvena apie 1 tūkst. lietuvių palikuonių, vyresnieji iškeliauja į Amžinybę, o dėl mažėjančių gretų skaudžiai išgyvena bendruomenės nariai. Svarbiausias organizacijos tikslas –  puoselėti lietuvybę: kalbą, tradicijas, supažindinti su jomis kitų tautų bendruomenes. Organizacijoje galima lankyti lietuvių kalbos kursus, kuriuos dėsto kartą per metus trims mėnesiams iš Vilniaus atvykstantis mokytojas, čia nuolat vyksta parodos, bendruomenė turi savo biblioteką, kuriai knygas didžiąja dalimi padovanojo tremtiniai.
„Per įvairias demonstracijas, miesto šventę mes su bendruomenės nariais apsirengiam tautiniais rūbais, dainuojam, šokam tautinius šokius, pristatome lietuviškus patiekalus. Susirinkę gaminam šaltibarščius, kepam kugelį – lietuviška virtuvė irgi kultūros dalis. Mes turime mažųjų šokėjėlių grupę „Perliukai“, kurie ir Lietuvoje yra tris kartus buvę, netgi Lietuvos šimtmečio progos renginiuose dalyvavę. Mes, suaugusieji, irgi šokam lietuviškus šokius, esame išmokę lietuviškas dainas“, – pasakoja J. Kudirkaitė, pabrėždama, kad lietuvių bendruomenė – pati veikliausia.

Pasak moters, dauguma tame krašte gyvenančių lietuvių  palikuonių yra tremtinių anūkai ir jau gan mažai žino apie lietuviškas tradicijas. Gaila, anot gydytojos, kad pas ją ateinantys jauno amžiaus pacientai, kurių pavardės lietuviškos, nebežino, iš kur ir kaip jie kilę, kokios jų šaknys, kas sieja su Lietuva. Tada ji ir jų atmintį stengiasi gydyti.

Vieną iš svarbiausių bendruomenės veiklų moteris įvardija lietuvių tremtinių kapinių tvarkymą.

„Situacija yra tokia, kad dėl pastaraisiais metais siaučiančių pievų gaisrų daug kur sunyko ir tremtinių kapinės. Anksčiau lietuvių kapus galėjai atpažinti iš raudonmedžio aukštų kryžių, kuriuos statydavo mūsų kraštiečiai. Dabar, deja, dažnai randame ne apdegusius kryžius, bet jų nuodėgulius. Tose vietose, iš kurių buvo išvežti Lietuvon palaikai, rasdavome lenteles.  Dabar gi situacija liūdna – ugnis kai kur sunaikino ir kryžius, kurie būtų dar ilgai stovėję, ir lenteles, tad sunku suprasti, kieno, kurios tautos yra kapavietė“, – apgailestauja bendruomenės pirmininkė.

Kelerius metus iš eilės Lietuvos užsienio reikalų ministerija jų organizacijai skyrė lėšų tų kapaviečių tvarkymui, tačiau lėšų nepakakdavo viskam, organizacijos nariai aukojo ir savo pinigus, nes reikia ne tik kryžius gaminti, bet kaskart keliaujant po atokius Sibiro kampelius ir degalus, maistą pirkti. Anot pirmininkės, kiek įmanoma, organizacija stengiasi restauruoti apdegusius senus  arba pastatyti naujus iš maumedžio pagamintus kryžius lietuvių laidojimo vietose.

Moteriai džiugu, kad lietuviai tarp daugelio kitų tautų Sibire išsiskiria tuo, kad čia yra gerbiami ir mylimi kaip geri, darbštūs ir tvarkingi žmonės. Jautrų pasakojimą ji išskiria apie savo tėvelį Juozą, kuris, eilinis ūkio mechanizatorius, už gerą darbą tuometinės jį trėmusios valdžios buvo apdovanotas ordinu, kas tremtiniui buvo itin retas atvejis. Dabar, jos žodžiais, Sibire gyvenantys lietuvių palikuonys labai išgyvena dėl informacinio karo, vykstančio tarp Rusijos ir Lietuvos.

„Ten per žiniasklaidą kalbama blogai apie Baltijos šalis. Atvažiuoji čia – viską blogai girdi apie Rusiją. Bet nuo šito karo kenčiam tik mes, paprasti žmonės, kurie niekuo nekalti“, – apibūdina situaciją Julija.

Nepaisant visko, Sibiro lietuvaitė tikisi kada nors persikelti gyventi į Lietuvą, ko šiuo metu dar negalinti padaryti dėl keleto priežasčių. Negali ji palikti įvairių sveikatos problemų turinčios garbingo amžiaus mamos, kuriai Lietuva yra visiškai svetima. Pačiai gi tektų spręsti daug formalių problemų.

J. Kudirkaitė sako, jog kiekvieną kartą apsilankiusi  Lietuvoje pasikrauna labai daug teigiamų emocijų, nes ši šalis yra dvasios tėvynė, kurioje atsigauna jos siela.