baneris leidinys

naujokaitis3Gintarė MARTINAITIENĖ

Juškakaimių kaime, Slavikų seniūnijoje dendrologinį parką atsikovotoje tėvų žemėje įkūręs Zigmas Naujokaitis savęs nesureikšmina ir apie didelius darbus kalba itin kukliai. Tai vienintelis toks parkas visoje Zanavykijoje, tačiau kraštotyrininkas, dendrologas, mokslų daktaras tik paaiškina, kad daro tai, kas patinka. O kur dar surinktos ekspozicijos bei įkurtas muziejus klėtelėje! Ateities planų į devintąją dešimtį įkopusiam Zigmui taip pat netrūksta, tačiau senolis pasiguodžia, kad sveikata jau vis labiau nebe ta.

Nuotr. Parko įkūrėjas pasiguodžia, kad jo sveikata jau ne ta, tačiau galvoje – daugybė neįgyvendintų planų ir idėjų.

Oficialiai 6.87 ha parkas vadinamas Kurynės dendrologiniu rinkiniu, tačiau šis pavadinimas nelabai prigijo ir daugelis parką vadina tiesiog Kurynės parku. 2006 metais šiam parkui suteiktas botaninio gamtos paveldo statusas, o Aplinkos ministerija jį įrašė į saugomų teritorijų registrą. Į vienintelį tokį parką visame Suvalkijos krašte mielai užsuka dendrologai, mokslininkai, užsieniečiai ar vietiniai gyventojai.
 
Planavo tik sutvarkyti

Parką susigrąžintoje tėviškėje įkūrė ir prižiūri Kauno technologijos universiteto mokslinis darbuotojas daktaras Zigmas Naujokaitis. Pradžioje, maždaug 1993 metais, kaip prisimena 82-ejų metų senolis, jis planavo tik sutvarkyti Siesarties kilpos apjuostą lanką ir šilelį, kad Kurynė vėl atrodytų taip, kaip atrodė ūkininkaujant jo tėvui Jonui. Įsitraukus į darbus kilo idėja išnaudoti vaizdingą aplinką, formuoti kraštovaizdį, rekonstruoti mišką. „Oi, kaip čia baisu pradžioj buvo – dilgėlės virš galvos, brūzgynai. Palengva palengva, kai kuriuos medžius iškirsdami, pradėjome tvarkyti“, - prisiminimais dalijosi Z. Naujokaitis. Taip buvo išvalyti Siesarties krantai ir lankos nuo menkaverčių krūmokšnių, sodinami vertingi medžiai, pradėjo atsirasti vienas kitas dekoratyvinis augalas, kurių skaičius vis augo. Pasak parko įkūrėjo ir puoselėtojo, šiuo metu parką puošia apie 520 dekoratyvinių medžių, iš jų 270 skirtingų rūšių. Miško medžių, pasodintų kompozicijoje, suskaičiuojama apie porą šimtų. Kai kurie medžiai čia atkeliavę ir iš Italijos, ir iš Kurilų salų, ir iš Naujosios Zelandijos, tad akis paganyti tikrai yra kur.

Parke – gausybė kolekcijų

Ekskursiją ponas Zigmas pradeda nuo ant kalvelės esančios maždaug 10 rūšių obelų kolekcijos. Čia galima išvysti ir seržento, ir svyruoklinę, ir gausiažiedę ar miškinę obelį, kurios vaisiai išsilaiko iki pavasarinio žydėjimo. Kadangi obelų sodas ne tipinis, o dekoratyvinis, tad akį traukia obelų lapų ar vaisių formos, panašūs į klevą ar kabančias vyšnių ar serbentų kekes. Į parką veda šermukšnių, tolėliau auga ir karklų, riešutmedžių, erškėčių, berželių, klevų ir kitų medžių kolekcijos, o sodybos centre puikuojasi didžiulė, pirmoji paties Zigmo pasodinta trešnė. Netoliese ir Zigmo jaunystės rankdarbis – vasarnamis, kuriame įrengtos net penkios gulimos vietos, o įėjimą į jį puošia neseniai baseinėlyje pasodinta vandens lelija. Parke gausu įvairių pušų, eglių, tujų ar kadagių ir tik spėk klausyti daugybę vardijamų pavadinimų. Anapus Siesarties yra ir gėlynas, ir daigynas, kuriame Zigmas daigina ar atidžiau prižiūri medelius, o vėliau juos perkelia į tinkamą vietą. „Daug augalų iš sėklų ar daiginių užauginta, nes medelynuose pirkti labai brangu, tai kiek galiu, stengiuosi pats“, - sako po parką besivedžiojantis šeimininkas. Nors parko teritorija tikrai didžiulė, tačiau Z. Naujokaitis pripažįsta, kad rasti tinkamą vietą medžiui – rebusas, nes reikia atsižvelgti į tai, kas jam tinka, kur jis geriau galėtų augti, atrodyti. „Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, kituose regionuose ir kraštuose kai kurie medžiai visai neauga, o Suvalkijoje - puikiausiai. Kad ir šeivamedžiai, kurių gausa stebisi atvykę žymūs dendrologai. Kitur, pasirodo, jie visai neauga“, - patirtimi dalijosi parko įkūrėjas. Taip Z. Naujokaitis stebi, žiūri, kaip medžiai į vėjus reaguoja.  Būna, kad iššąla, vieni po žiemos atželia, kiti sunyksta.

Stirnų giminei neatleis už darbelius

Tačiau pono Zigmo rūpestis ne tik iššąlantys ar neprigyjantys medžiai. Darbo čia – iki soties. „Kol nupjauni vieną kraštą, žiūrėk jau kitą šienauti reikia. Kiekvieną savaitę po 10 litrų benzino perku. Niekaip neišsiversčiau ir be seniūnijos pagalbos. Ji ypač daug padeda, rūpinasi, darbuotojų atsiunčia“, - kalbėjo pusę savaitės Kaune, pusę mūsų krašte leidžiantis vyriškis. Be to, nemažą rūpestį augalijos mylėtojui kelia lauko žvėrys, su kuriais niekaip neina rasti bendros kalbos. „Svajonė – aptverti parką, nes medžių neįmanoma apginti nuo keturkojų lankytojų“, - guodėsi pašnekovas. Nors kamienus visaip bando apsaugoti, sieteliais apvynioti, žvėrys vis tiek sugeba pasiekti ir per juos. Dalindamasis patirtimi,  Z. Naujokaitis atskleidžia, kad, pavyzdžiui, kiškiai ypač mėgsta kukmedį, kuris jo draugijos visiškai nepakenčia, o apie stirnas išvis negali nė pagalvoti, nes sako, kad už jų darbelius visai stirnų giminei neatleis... Be to, liūtys ir lietūs vis išplauna šlaite esantį keliuką, tad senjoras vis žvyro veža, pila, akmenines pertvaras stato. „Nežinau, ar aš, ar gamta nugalės“, - juokaudamas sakė pašnekovas.

Klėtelėje – muziejus

Medžių apsuptyje, pasak parko savininko, atvyksta pasifotografuoti jaunavedžiai, žodžio mylėtojai specialiai įrengtoje aikštelėje rengia poezijos rudenėlius, tačiau Z. Naujokaitis nesistengia per daug reklamuoti parko, nes yra įsitikinęs, jog tuomet būtų sunkiau jį prižiūrėti, išsaugoti. Ilgus metus dirbęs inžinieriumi, konstravęs įvairias mašinas, užsiimti dendrologija, kraštotyra jis ėmėsi tarsi kerštaudamas nemylimai veiklai. Jo sukurti bei sukonstruoti įrenginiai veikė ne vienoje šalies įmonėje, tačiau iki šiol jam tai nekelia mielų prisiminimų. „Ten sunkus, sudėtingas ir beprasmis darbas. Darai, nes liepia, tai lyg atsikeršydamas ir ėmiau daryti tai, kas man tikrai patinka. Nieko nedarau per prievartą“, - apie savo veiklą kalbėjo Z. Naujokaitis. Darydamas tai, kas patinka, jis pasistatytoje klėtelėje, kurią jau renčia 15 metų, įrengė muziejų, kur vietą rado ne viena unikali ekspozicija. Pats autorius ir čia nelinkęs sureikšminti savo nuopelnų ir patikslina, kad toks jau čia tas muziejus – primityvokas ir tiek. Kaip jį Z. Naujokaitis bevadintų, pirmiausiai čia dėmesį patraukia ant sienų kabantys Lietuvos kunigaikščių portretai, kitame kambaryje – šventųjų religiniai paveikslai. „Dabar jau kitaip nei anksčiau, žmonės ant sienų tokių nekabina ir nelaiko, o čia jie tinka. Yra importuotų ir iš Italijos“, - ekspoziciją pristatė jos autorius. Antrame klėtelės aukšte – didžiulis pačio pagamintas stendas, kuris vartomas lyg knyga. „Šiaip reikėtų apie 10 kvadratų, o čia viskas į vieną sutelpa, tai pats ir susikonstravau“, - vartydamas stendą – knygą pasakojo Z. Naujokaitis. Devyniuose lapuose pateikiama Slavikų krašto istorija, žemėlapiai, nuotraukos. Visa medžiaga suskirstyta laikotarpiais ir galima stebėti, kaip bėgant metams viskas keitėsi. Kaip sako Zigmas, vienas didžiausių jo darbų – ketverius metus rengtas Slavikų krašto ūkininkų valdų žemėlapis, kuriame smulkiai surašyta, kur koks ūkis buvo, kas ten vyko, kiek žemės buvo. „Nemažai informacijos iš žemėtvarkos gavau, bet reikėjo ir pas gyventojus vaikštinėti, klausinėti, tai taip ir atkūriau“, - apie savo darbą pasakojo senolis. Be to, ne tik šiame, bet ir daugelyje kitų žemėlapių jis pats perbraižė linijas, taisė, tvarkė ir lipino... Pasakodamas krašto istoriją, prisimindamas nuotraukose užfiksuotas akimirkas, pašnekovas apgailestauja, kad dabar jau mažai čia gyventojų belikę, kad jaunimas pasyvus. „Dabar jaunimo kūryba išbėgti į užsienį, kitas dar kompiuterį įsimyli ir viskas. Pasyvūs visi labai, nieko nenori, nesugalvoja. O anksčiau...“, - mintimis dalijosi Z. Naujokaitis.

Nežino, kam paliks

Praverdamas kito kambariuko duris garbaus amžiaus vyriškis prasitaria, kad čia norėtų įrengti biblioteką, kur savo kūrybos bibliotekas perkeltų ir broliai. Gluosnio lentomis jau ir sieną pradėjo kalti, tačiau pasiguodžia, kad jėgos labai menksta. „Oi, kiek dar šiandien jums būčiau pripasakojęs, aplydėjęs, bet jėgos ne tos, ne tokia sportinė forma“, – apgailestavo į devintą dešimtį įžengęs senjoras, galvoje dar turintis ne vieną mintį ir neįgyvendintą idėją. Taip bekalbėdamas staiga susimąstė, kad nežino, kam visą šį parką teks palikti. Vaikai esą turi savo gyvenimus ir tikėtis, kad kažkas staiga susidomės dendrologija, mažai vilties. „Sūnus yra kunigas, gyvena užsienyje, nemažai pasiekęs, tad jei kokiai porai savaičių grįžta, tai ir viskas. Dukra turi savo darbą, o dukraitei Viltei tik šokiai rūpi “, - apie šeimą pasakojo dendrologas bei mokslų daktaras. Už prasmingą veiklą šiam žmogui yra suteiktas Slavikų seniūnijos garbės piliečio vardas, įteikta „Aitvaro“ nominacija, skirtas ne vienas Padėkos raštas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos