Prieš ketvirtį amžiaus – 1990 metų kovo  – 11 ąją Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas, vadovaujamas profesoriaus Vytauto Landsbergio, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Jame įamžintas ryžtas jau 25 – erius metus Lietuvą veda Laisvės keliu. Šia proga tiek visoje šalyje, tiek ir mūsų rajone vyko gausybė renginių – minėjimų, akcijų, kūrybinių dirbtuvių, koncertų, kuriuose kaip niekad dalyvavo tūkstantinės žmonių minios.

 

 

Lietuvos mokiniai ir studentai, išreikšdami meilę ir vienybę savo šaliai, Lietuvos Nepriklausomybės 25 – metį kvietė paminėti netradiciškai. Jų inicijuotos akcijos „Lietuvai ir man“ metu Lietuvoje ir užsienyje buvo pinamos trispalvės draugystės apyrankės – vieną trispalvę apyrankę dovanojant Lietuvai, kitą nešiojant patiems. Į akciją aktyviai įsitraukė ir mūsų rajono moksleiviai. Šakių „Žiburio“ gimnazistai pynė ne po dvi, o po tris ir daugiau apyrankių, kurias prieš Kovo 11 – ąją dalijo vaikščiodami po miesto įmones ir organizacijas.

Lietuvai skirtos apyrankės geltonaisiais autobusiukais buvo nuvežtos į Vilnių ir užrištos ant specialiai šiai akcijai Nacionalinėje dailės galerijoje įrengtos Gediminaičių stulpų konstrukcijos. Ją papuošė daugiau nei 250 tūkst. trispalvių apyrankių, kurias Lietuvai dovanojo šalies ir užsienio piliečiai iš daugiau nei 1000 švietimo įstaigų. Kūrybines dirbtuves „Lietuvai ir man“rajono moksleiviams  Zanavykų muziejuje organizavo ir šakietės Živilė Unguvaitytė bei Dovilė Stasiulytė.

Didelį būrį jaunimo pritraukė nuolatinio ekspedicijų į Sibirą dalyvio Tado Kvasiliaus iš Kriūkų pamąstymai „Ką mums reiškia Kovo 11 – oji?“. Pasak jo, šiais laikais labai sunku būti lietuviu ir gyventi Lietuvoje, ypač tada, kai matome, kaip mūsų draugai išvažiuoja į užsienį, kai mūsų tėvai nesugeba perduoti vertybių mums suprantama kalba, o tik moralizuoja, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti. „Taigi, manau, kad Kovo 11 – oji yra tų žmonių šventė, kurie yra drąsūs, stiprūs savo dvasia, pasitiki savimi ir žino, ką daro, - tvirtino T. Kvasilius. – Stiprybės galime pasisemti iš partizanų, kurie būdami jauni kovojo už nepriklausomybę pasitraukę į miškus, iš 1918 metų savanorių, kurie kovėsi už Lietuvą, iš atgimusio Sąjūdžio narių, kurie rizikavo viskuo, ką turėjo, norėdami įgyvendinti savo idėjas.“

Kriūkiečio manymu, Lietuva yra tarsi mūsų mama, su kuria kartais nesusikalbame, kuri kartais būna juokinga, tačiau ji – vis tiek mūsų mama, kurią turime mylėti ir neleisti iš jos tyčiotis. Kreipdamasis į moksleivius, jis kvietė būti drąsiais ir, reikalui esant, mokėti apginti savo idėjas ir pakovoti už save ir už Lietuvą, rasti jėgų atsispirti negatyvioms mintims ir neteisybei. „Nenoriu būti blogio pranašas, bet galbūt ateis tas laikas, kai reikės pakovoti dėl savo mamos – Lietuvos ir ją apgint taip, kaip dabar ukrainiečiai savo Tėvynę gina, - kalbėjo T. Kvasilius. – Sakau tai todėl, kad atsigręžę į praeitį matome, jog toks laikas nuolat kartojasi ir niekas nežino, kada jis vėl ateis, kada dabar jau mūsų karta turės būti drąsi ir stipri, kad apgintų iškovotą laisvę.“

Į renginį susirinkusiam jaunimui mūsų kraštietis parodė porą filmukų, kuriuos pavadino savo patirtimi po apsilankymo Maidane, Ukrainoje, kur tuo metu žmonės kovojo už savo idėjas, gynė savo įsitikinimus. Jis parodė ir per rankas perleido iš Ukrainos parsivežtą kario šalmą, kuris turėjo apsaugoti žmonių galvas. Deja, tą dieną, kai snaiperių kulkos pakirto šimtą žmonių, jie nepadėjo. Iki širdies gelmių sujaudinę vaizdai iš Ukrainos vyresnio amžiaus žmonėms priminė dar, rodos, taip neseniai degintus laužus ir barikadų statybas prie mūsų tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pastato, kulkų zvimbimą ir pabūklų tratėjimą prie televizijos bokšto, gatvėmis riedančius tankus ir su sirenomis vienas paskui kitą lekiančius greitosios pagalbos automobilius. Visais laikais ir visur kovojant už laisvę praliejama daug kraujo, patiriama daug netekčių. Galbūt todėl ji tokia brangi, tokia didelė  jos kaina.

Kovo - 11 –osios išvakarėse Šakių bibliotekoje viešėjęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Jonas Šimėnas priminė prieš 25 – erius metus vykusius įvykius kardinaliai pakeitusius ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žmonių gyvenimus. Pasak jo, lietuvių iškovota laisvė tapo stimulu Latvijos, Estijos ir Gruzijos žmonėms žengti tokį pat svarbų žingsnį. „Ypač sunkus jis buvo Latvijai, nes tuo metu čia gyveno tik 49 proc. latvių ir 51 proc. kitataučių, - priminė Nepriklausomybės akto signataras. – Daugeliui iš mūsų buvo sunku įsivaizduoti, kokia bus nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Prisiminkim šiandien jau Anapilin išėjusio Eduardo Vilko žodžius: „Kaip nuogu užpakaliu į dilgėles...“. Ne vienam buvo baugi gyvenimo pradžia laisvoje šalyje. Galbūt todėl tuo metu dėl tam tikrų priežasčių to pabijojo ir Ukraina, šiandien kariaujanti dėl savo nepriklausomybės.“  

Pasak J. Šimėno, dažnai sakoma, kad mūsų laisvės niekas nepripažino. „Aš sakau priešingai. Mus iš karto pripažino Rusija, nes tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas jau kitą rytą pareikalavo tučtuojau atšaukti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tad, jei jis būtų nieko nereiškęs, nebūtų taip skubiai sureaguota, - tvirtino svečias, prasitaręs, jog jį šiandien labiausiai glumina tokie postringavai: „Ar mes atsilaikysime tris dienas?“, „Ar mes atgaivinsim šauktinių kariuomenę?“, „Kam to reikia?“. – Gerbiamieji, paklauskit šito tų, kurie iš bunkerių kovojo už Lietuvos laisvę, neprašydami jokių socialinių garantijų, ką šiandien girdime iš jaunimo. Todėl važiuodamas čia aš galvojau tik apie du dalykus – vienybę ir darnumą. Statistiniai duomenys rodo, kad pasaulyje yra tik 10 proc. tautų, turinčių nepriklausomybę ir visas laisves. Turime didžiuotis, kad esame tarp jų. Laisvę iškovojusi tauta parodė, kokia gali būti stipri, kai yra vieninga.“

Barzdų bendruomenė jau keletą metų iš eilės Kovo 11 – osios proga pagerbia iškiliausius, labiausiai savo kraštui nusipelniusius barzdiečius. Ne išimtis ir šie metai. Varpo statulėlės, kurias sukūrė lukšietė keramikė Eglė Kurcikevičienė, buvo įteiktos tautodailininkui Albinui Kundrotui – Staugaičiui, Vilniuje studijuojančiai kūrybingajai Editai Meištaitei, daugiavaikei, ūkininkų Linos ir Algimanto Šileikų šeimai, daugiavaikei aktyviai kultūrinėje veikloje Ingos ir Virginijaus Vyšniauskų šeimai, visiems padedančiai ūkininkų Ginto ir Gražinos Šileikų šeimai, „Sodžiaus“ muzikantui Gintui Jonaičiui.

Nepriklausomybės atkūrimo 25 – mečio renginiuose buvo daug kalbama apie tai, kad ir šiandien privalome būti pasirengę apginti savo šalies laisvę, nes, pasak V. Landsbergio, mūsų sėkmės istorija visada gali virsti laikinos sėkmės istorija. Nepaisant to, per ketvirtį amžiaus lietuviai subrendo ir šiandien, žvelgdami į kovojančią Ukrainą, į tragediją, vykstančią Tibete, kur per pastaruosius keletą metų susidegino 135 prieš Kinijos represijas protestuojantys žmonės, supranta, ką mums davė Kovo 11 – oji ir kokia trapi atkurta LAISVĖ.