Vasario 16-ąją griškabūdietė Juzė Kuraitienė (Šiupieniūtė) minės garbingą 101-erių metų jubiliejų. Dabar dienas šimtametė leidžia sūnaus Alberto meile ir rūpesčiu apgaubta Griškabūdyje. Juzele artimųjų vadinama, ji nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė.

J. Kuraitienė gimė išeivijoje – Amerikoje, angliakasių šeimoje. Netoli Pitsbergo gyvenę jos tėvai Teofilė Vilkaitytė ir Juozas Šiupienius susituokė Amerikoje, tačiau traukė gimtinė. Todėl 1920 metais Šiupieniai su trimis Amerikoje gimusiomis dukterimis sugrįžo į Lietuvą. Juzelė buvo vos pusės metų. Jos tėvelis užsidirbęs kasykloje pinigų, sugrįžęs į Lietuvą, Bliuviškių kaime (Griškabūdžio vlsč.) nusipirko ūkelį. Šiupienių šeimoje augo iš viso šešios dukterys ir sūnus Algimantas. Juzelė tarp seserų buvo trečia. Dabar liko ji ir sesuo Alberta, gyvenanti Sudarge, kuriai prieš kelias dienas suėjo 84-eri metai.

Paskelbus karantiną, nepavyksta ilgaamžės aplankyti jos namuose, bandom kalbėtis telefonu. J. Kuratienė sako, kad jau sunkiau begirdinti užduodamus klausimus.

„Kaip aš šiandien jaučiuosi? Nei blogiau, nei geriau. Būnu kambaryje, į lauką neinu“, – tepasako pokalbio pradžioje J. Kuraitienė.

Senolė prasitaria, kad jubiliejų atšventusi jau pernai. Sūnus Albertas Kuraitis pasakojo, kad turi ir mamos gimimo liudijimo kopiją, kur gimimo data yra 1920 m. vasario 14 d. Tarybiniais laikais dokumentų niekas neieškojo, kada ir kas užrašė kitokią gimimo datą, šimtametė neprisimena. Tik saviškiams visada sakydavo, kad yra gimusi Vasario 16-ąją.

Paprašyta pasidalinti vaikystės prisiminimais, J. Kuraitienė tik atsidūsta.

„Vaikystė pralėkė kaip vėjas, ar ji buvo, ar ji nebuvo... O dabar senatvėje tos dienos lėčiau eina, nes visokių negandumų yra ir su sveikata, ir su viskuo“, – sako ilgaamžė.

Sulaukusi garbaus amžiaus, J. Kuraitienė jau sunkiai gali dėsningai nupasakoti tolimoje praeityje likusius įvykius, tad mamai jos istoriją sudėlioti mielai padeda su ja gyvenantis sūnus A. Kuraitis ir Sudarge gyvenanti sesuo Alberta Natalija Dragūnaitienė.

„Mamos gyvenimas nebuvo išskirtinis. Gyveno kaime, tiesa, visoms šešioms merginoms tekdavo ir sunkių darbų dirbti, mama net ir malkų į mišką su tėvu važiuodavo“, – pasakoja sūnus.

Jam antrina J. Kuraitienės sesuo Alberta, ji prisimena, kad tėveliai turėjo 17 hektarų, todėl šeimos merginos visus ūkio darbus mokėjo dirbti.

„Kartu ir mokinomės. Tik Juzelė mažiau, baigusi pradinę mokyklą šiek tiek mokėsi Barzdų žemės ūkio ruošos mokykloje, mokyklos sesuo nebaigė, nes mamytei sveikata sušlubavus buvo“, – apie sesers Juzės mokslus šiandien pasakoja A. N. Dragūnaitienė.
„Kol Juzelė buvo netekėjusi, apie 10 metų giedojo Griškabūdžio bažnyčios chore. Mes visos ar tai dainavom, ar grojom. Mūsų mama begalę dainų mokėjo, balsas nebuvo stiprus, bet dainuodavo ištisai. O jei Gavėnia ar Adventas, dainuoti negalima, tai giedodavo. O tėtė ir grojo, ir dainavo, brolis taip kokį instrumentą paimdavo, tokiu grodavo“, – pasakoja J. Kuraitienės sesuo Alberta.

Šimtametė išgyveno ir karo baisumus, jos tėvų sodyba Bliuviškiuose buvo keturių kelių kryžkelėje, pro ją traukė ir vokiečiai, ir rusai. Todėl teko slėptis nuo vokiečių artilerijos sviedinių.

Praūžus karui, J. Kuraitienė nutekėjo į gretimą Rygiškių kaimą, su būsimu vyru Broniumi ji ir susipažino giedodama chore, kuriame giedojo ir vyro sesuo. Vyras Bronius 11 vaikų šeimoje užaugęs.

Tačiau likimas sudėliojo taip, kad J. Kuraitienei su vyru teko palikti namus Rygiškiuose. Jausdami, kad gali neišvengti tremties, persikėlė gyventi į Jurbarko rajoną. Vyras dirbo Tauragės mėsos kombinate, čia gimė ir augo sūnus Albertas, o Juzė buvo namų šeimininkė, pasak sūnaus, tėvelis neleido mamai kolūkyje dirbti. Vėliau Kuraičiai persikėlė gyventi arčiau Tauragės, kur sulaukė ir pensijos, pasak jų sūnaus, jautėsi tėveliai nesmagiai tame krašte, kol 2006 metais persikėlė gyventi į Griškabūdį.

„Ieškojom galimybės išsikelti, Griškabūdyje pasiliko daug giminių. Čia gyveno tėtės brolis Juozas Kuraitis, kuriam mirus, nusipirkom jo ūkelį miestelio pakraštyje ir persikėlėm gyventi į Griškabūdį“, – pasakoja ilgaamžės sūnus.

Prieš aštuonerius metus į amžinybę iškeliavo J. Kuraitienės vyras Bronius. Pasiteiravus apie mamos sveikatą, sūnus Albertas sako, kad jau ne ta atmintis, suprastėjęs matomumas ir klausa. Tačiau, pasak sūnaus, mamai 101-eri, o ji turi ir protą, ir kojas, ir aplinkinio gyvenimo suvokimą, dar ir telefonu atsiliepia.

„Mama dažniau miega tame namo gale, kur šilčiau, kur stovi zelikutis. Čia dažniausiai ir valgo. Atsisėda, įjungiu radiją, klausosi mama tik Lietuvos radiją. Sekmadienį būtinai turi išklausyti šventų Mišių transliacijos iš Katedros“, – pasakoja sūnus, pridurdamas, kad televizoriaus žiūrėti mama jau nebegali dėl silpnų akių.

Teiraujamės J. Kuraitienės, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis.

„Nežinau. Mūsų giminėje ilgaamžių nebuvo. Tokio amžiaus nei vieno nebuvo, nei iš tėvuko, nei iš močiutės pusės, maždaug 80 metų sulaukdavo ar biskį daugiau“, – sako griškabūdietė.

Garbaus amžiaus sulaukusi mama, pasak A. Kuraičio, mėgsta mėsą ir pieną. Vyriškis neslepia – mama smulkutė, nedaug valgo.

„Vasario 16-oji jai visuomet buvo svarbiau už jos gimtadienį. Kaip ir jos mamai, mano senelei, kurios giminėje buvo ir šviesuolių. Todėl, kai Lietuva 1918 m. atsikūrė, mano seneliai, mamos tėvai, veržėsi iš Amerikos sugrįžti į Lietuvą“, – šiandien pasakoja šimtametės sūnus.

Šimtametę tradiciškai pasveikinti žada ir savivaldybės administracija, Griškabūdžio seniūnas, jai skirta bus ir vienkartinė savivaldybės išmoka.