Balti Zanzibaro salos paplūdimiai, siauros Stountauno (akmeninio miesto) gatvelės, laukinės gamtos valdomas Serengečio nacionalinis parkas, kadaise lava spjaudęsis Ngorongoro krateris, klajoklių masajų genties kaimeliai bei gausybė kitų egzotika dvelkiančių Tanzanijos gamtos ir kultūros turtų – tiek per 18 dienų trukusią kelionę spėjo „pačiupinėti, pajusti ir pamatyti“  dvi Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytojos – menininkė Audronė Vorevičienė ir geografė Birutė Bendoraitienė. Nors žodžiais apibūdinti patirtus nuotykius nemenkas iššūkis, visgi kraštietės mielai dalijasi įspūdžiais, tad kartu su jomis leiskimės į klajones po saulėtąją Afriką.

 

Traukiant į Afriką, drauges baugino vienintelis dalykas – skrydis, kurio metu į kitą lėktuvą teko persėsti Stambule. Nei Birutė, nei Audronė nekalba angliškai, todėl mintis, jog dėl kalbos barjero užstrigus Turkijos oro uoste kelionė gali baigtis net neprasidėjusi, kėlė išties nemenką stresą. Visgi, noras nusvėrė baimes – kraštietės sėkmingai pasiekė Dar es Salamą, vieną iš Tanzanijos sostinių, o čia jas pasitiko kelionės kaltininkas, A. Vorevičienės sūnus Dominykas.  

„Sūnus Tanzanijoje gyvena jau penkerius metus, ten turi verslą. Primygtinai kvietė atvažiuoti, bet buvo labai sunku prisiruošti, reikėjo rasti kompaniją, tad pasikviečiau Birutę. Paskambinusi pareiškiau, kad jei ji nevažiuosianti, tada nevažiuosiu ir aš. Bet, pasirodo, įkalbinėti nereikėjo – ji iš karto atšovė „gerai“, net sutrikau“, – pasakoja Audronė.

Oro uoste įsigijusios turisčių vizas moterys leidosi į nuotykį, kurio metu, anot pašnekovių, teko pamatyti dvi Afrikas – parodinę, skirtą turistams, ir tikrąją. Pastarąją atspindėjo aplankytas masajų genties kaimas – nors ir čia buvo justi šiek tiek turistinių prieskonių, tačiau Tanzanijos klajoklių genties gyvenimo būdas kraštietes išties nustebino.

„Vos atvažiavus, mus iš karto aprengė vietinių rūbais, papuošė jų papuošalais, Dominykui įdavė lazdą, ko gero, skirtą liūtams atbaidyti. Visa giminė – 45 žmonės – gyvena kaime, kuriame stovi septynios plūktinės. Namelio vidury dega laužas, smalkės išrūksta pro mažutį ventiliacijos langelį. Virš laužo padėtas puodas, jame geltono augalo šaknį kaitina – viralo geria po šaukštą ryte ir vakare nuo maliarijos bei kitų ligų. Plūktinėse yra dar dvi mažos ertmės, vienoje tėtis ir mama miega, kitoje – vaikai. Iš karto krito į akis, kad vienas masajas randuotas, ten buvo kaimo seniūnas. Randai tarsi pasas ant kūno – rodo kilmę, gentį, giminę, kuriai priklausai. Taip pat pastebėjom, kad jie be iltinių dantų – šie ištraukiami, kad susirgus į burną eitų įkišti šiaudelius ir girdyti pieno bei gyvulių kraujo mišiniu“, – pasakoja B. Bendoraitienė, pridurdama, jog didžiausia nelaimė masajų gentyje yra gimti mergaite – į dukras tėvai žiūri kaip į didžiausią vargą, mat jas reikia „prakišti“ – surasti jaunikį, suruošti kraitį ir ištekinti, kai šios sulaukia vos 12–13 metų.

Ne ką mažesnį įspūdį paliko tarsi į dokumentinį filmą nukelianti laukinė gamta. Tris dienas trukusio safario turo po Serengečio nacionalinį parką metu moterys stebėjo liūtus, leopardus, dramblius, zebrus, hienas. O ir miegoti teko šios kompanijos apsuptyje – nors specialiai įrengtose palapinėse visiškai užtikrinamas saugumas, tačiau pašnekovės pripažįsta, jog nakvynė riaumojančių liūtų ir staugiančių hienų fone atmintin įsirėš ilgam.

„Atvažiavus prigrasino, kad jokiu būdu iš palapinės neišeitume, o jei ko nors prireiktų – pašviestume prožektoriumi, tuomet ateitų darbuotojai – antraip liūtų vakariene galime tapti. Atsikėlus, kai išlindome iš palapinės, šalia mūsų buivolė žolę rupšnojo. Nakvynė atviroje gamtoje – tikrai įspūdinga patirtis“, – kalba A. Vorevičienė.

Keliautojos neaplenkė ir Tanzanijos miestų – aplankė Viktorijos ežero skiriamus Bukobą ir Mvanzą. Čia Audronę itin sužavėjo aplink stūksantys didžiuliai akmenys, atsiradę dėl tektoninio lūžio, mat per Viktorijos, Tanganikos, Niasos ežerus driekiasi 7 tūkst. km riftas. Pasak B. Bendoraitienės, po 200 mln. metų ši Afrikos dalis atskils ir atsiskirs, kaip kadaise atsitiko su Madagaskaro sala.

Mokytojas sužavėjo ne tik nuostabi gamta, bet ir progresuojanti Tanzanijos švietimo sistema – anot jų, šioje šalyje yra labai daug mokyklų, nes pati Tanzanijos tauta yra labai jauna – amžiaus vidurkis čia siekia vos 25-erius metus. Žinoma, didelį gimstamumą lydi ir didelis mirtingumas, tačiau šalis tikrai žengia pirmyn. Antai Tanzanijoje sparčiai vystosi turizmo sektorius – didelę autonomiją turinti Zanzibaro sala, pasak pašnekovių, pretenduoja tapti antrąja Turkija – poilsiautojai čia plūste plūsta dėl baltų paplūdimių, melsvos jūros ir nuostabaus Stountauno senamiesčio. Siauromis gatvelėmis išvagotame mieste pašnekovių širdis pavergė įmantrios puošybos durys, kurias kadaise padabino Indijon vykstantys prieskonių pirkliai.

Prakalbus apie vietinių kasdienybę, moterys juokiasi, jog jas kiek suglumino Tanzanijos vyrų „pareigos“, mat dažno iš jų darbas – gulėti po palme.

Šioje šalyje visiškai nesureikšminamos santuokos ir vedybiniai įsipareigojimai, tad žmonės gyvena, kaip širdis geidžia.

„Dominykas turi namų tvarkytoją Dadą, ji su vaikais ir vyru gyvena greta esančiame namelyje. Dada dirba ir skalbia, o jos vyras sėdi po mango medžiu. Kelių mėnesių kūdikis šalimais verkia ant skudurėlio pamestas, bet jiems viskas tvarkoj, taip įprasta. Dominykas pasakojo, kad iš pradžių Dadai duodavo 10–20 dolerių priedą prie algos, kuri siekia 50 dolerių, – jiems tai kosminiai pinigai. Tada Dada būdavo labai liūdna, nes tas priedas reikšdavo, kad jos vyras Vinstonas kartu su pinigais nežinia kur iškeliaus keturioms dienoms. Kalbant apie šeimą, tik paskutinio Dados vaiko tėtis Vinstonas – kiti nežinia kieno. Ateidavo du ar trys vaikinai vartus atidarinėti, klausiau, kas čia tokie, pasirodo, tai Vinstono vaikai. Žmonės ten nesureikšmina vestuvių, gyvena kaip išmano, todėl natūralu, kad ta tauta yra labai jauna. Mūsų problema yra ta, kad mes norime, jog jie geriau gyventų. Jie gyvena gerai, nereikia norėti jų išgelbėti – jie nenori lobių, visko jiems užtenka“, – eilinių Tanzanijos piliečių gyvenimo būdą iliustravo Birutė.

Nors tai tik atspindžiai to, ką šakietės patyrė per daugiau nei dvi savaites trukusią kelionę, tačiau akivaizdu,  jog šis pažinimo bei atradimų laikotarpis mokytojų širdis šildys dar ilgai, o prasidėjus mokslo metams, nuotaikingais pasakojimais mėgausis ir gimnazijon sugrįžę moksleiviai.

„Afrika yra mano meilė, nežinau, kiek įvairių knygų, straipsnių apie ją skaičiau.  Na, o dabar buvo emocija ir potyris – pačiupinėti, pajausti ir pamatyti“, – spindinčiomis akimis kalba B. Bendoraitienė.

Agnė Kereišiūtė