Vasaros nuotaikomis gyvenančioje, kaip niekad tylioje Šakių rajono meno mokykloje mus pasitikęs būsimasis vienuoliktokas Faustas Grigutis ištuštėjusį Dailės skyrių aprodė lyg savo namus. Nenuostabu, jog Faustas čia jaučiasi it žuvis vandenyje – jaunuolis Dailės skyriaus slenksčius mynė dešimt metų, kaip juokiasi pats, pirmuosius dvejus – „nelegaliai“, mat tuo metu buvo jaunesnis, nei numatyta taisyklėse. Vis tik Meno mokykloje prasiskleidęs talentas suvešėjo taip, jog tarp jos sienų nebetelpa – nuo rugsėjo Faustas mins jau kitos – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos slenksčius.

„Kiek save prisimenu, menas mane visuomet traukė – nuo pat mažens piešdavau ir piešdavau, man net gero popieriaus nebepirkdavo, o tik tą spausdinimui skirtą, ploną. Yra nuotrauka, kur visos grindys mano piešiniais išdėliotos, o aš, mažas, rodau į juos, šypsausi“, – pasakojo jaunuolis, šį kartą ant grindų dėliodamas jau kiek kitokius piešinius – prieš metus baigiamajam darbui parengtas Taro kortas.  

Pasak vaikino, bėgant laikui Šakiai jam pasidarė per ankšti, nebeliko vietos skleistis, o šią emociją jis perteikė darbų serijoje „Metamorfozė“.  Nuo rugsėjo Faustas ners į platesnius vandenis – mokslus tęs Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. D. Pavalkio nuotr.

Būtent baigiamasis darbas, anot Fausto, tapo lūžiniu gyvenimo momentu. Taro kortose, kuriose vaizduojami žmonės, simbolizuojantys tam tikrą reikšmę, emociją, reikalavo ilgo ir nuoseklaus darbo – kiekvieną kortą teko nutapyti, suskaitmeninti, atspausdinti ir galiausiai sudėti į bendrą kompoziciją.

„Tapyti pradėjau rugsėjį, o baigiau pavasarį, gegužę. Skirtumas tarp pirmųjų ir paskutiniųjų darbų labai ryškiai matosi. Prieš pradėdamas nebuvau tapęs portreto, tad išmokau labai daug – per tuos metus patobulėjau tiek, kiek per ankstesnius kartu sudėjus. Be abejo, buvo akimirkų, kai atrodė, jog viskas, nebegaliu. Tai buvo tarsi išgyvenimas, įeidavau į tai, nesirūpinau nei savo sveikata, nei atsipalaidavimu, tiesiog dirbdavau“, – kūrinio gimimo užkulisiais dalijosi Faustas, o paklaustas, kaip sekėsi kūrybinį procesą derinti su mokslais gimnazijoje, vaikinas tikino, jog čia jam pasitarnavo gera atmintis – didžiąją dalį informacijos jis įsimindavo per pamokas, tad laisvą laiką galėjo skirti menui.

Dailės skyriuje Faustas praleido dešimtmetį, visą šį laiką jį lydėjo menininkė Lolita Rūgytė. Neseniai gimtadienį šventusiai mokytojai ir įkvepėjai jaunuolis padovanojo paties nutapytą portretą. Asmeninio archyvo  nuotr.

Milžiniškos pastangos ir atsidavimas davė savų rezultatų – pasak Fausto, baigiamasis darbas jam užtarnavo vietinio meno pasaulio atstovų pripažinimą, po truputį keitėsi ir paties požiūris į save. Tad, nors praėjusiais metais Dailės skyrių baigęs jaunuolis iš karto įstojo į išplėstinį kursą ir šiemet tobulinosi ten, tačiau jo neapleido mintis, jog norėtųsi kažko daugiau.

„Šakiuose jaučiuosi kaip gėlė dėžėje, kuri auga, tačiau jai nėra kur skleistis. Šią emociją mėginau perteikti savo metiniame projekte „Metamorfozė“. Tai autoportretų serija, kurioje turėtų atsispindėti būsenos „įkalintas“, „išlaisvintas“ ir „gyvas“ – gyvenantis pilną gyvenimą, turintis energijos“, – paveikslus demonstravo jaunasis menininkas, pridurdamas, jog, kaip bebūtų, išeičių visada yra, tik galbūt kartais nenorime jų matyti, pripažinti, imtis.

Savajai išeičiai Faustas pribrendo – jis nusprendė savo kelią tęsti Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Tiesa, po truputį prisijaukindamas mintį apie pokyčius ir prie jos iš lėto pratindamas artimuosius, vaikinas dar nežinojo, jog iš visų stojančiųjų mokykla priima tik vieną kandidatą.


„Galvojau, kad vilties nėra – mes buvome septyni, o komisija patvirtino, kad yra tik viena vieta. Iš viso buvo trys užduotys, joms atlikti skyrė po pusantros valandos, dirbome be pertraukų. Išėjęs žiūrėjau į kitų darbus, jie visi buvo labai geri, labai lygiaverčiai. Po dviejų savaičių iš vienos merginos sužinojau, kad jau yra rezultatai, paprašiau mamos, kad pažiūrėtų. Ji paskambino, truputį pavaidino, patampė nervus, sako, o iš kur tu žinai, kad jau yra? Ir tada pasakė, kad aš priimtas“, – stojamųjų nuotaikas prisiminė Faustas, pripažindamas, kad įtampos netrūksta ir dabar – nuo rugsėjo jo laukia visiškai naujas, nepažintas, intensyvus gyvenimas, mat Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje pamokos vyksta net šeštadieniais.

Paklaustas, ar nesibaimina dažną ištinkančio paradokso, kuomet mylimai veiklai tapus nuolatiniu darbu dingsta visas jos žavesys, F. Grigutis tikino, jog kūrybos procesas reikalauja didžiulio susikaupimo, nusiteikimo, todėl jo niekada ir nelaikė tiesiog pramoga. Pagrindinius iššūkius vaikinas įžvelgia kiek kitose sferose, tiesa, jų sprendimas – tik paties Fausto rankose.  


„Pavasarį buvau respublikinėje olimpiadoje, ten reikėjo eksperimentuoti, viską piešti iš vaizduotės, o aš visuomet piešiu iš šaltinių, nuotraukų ir t. t. Pasijaučiau, koks nepatyręs esu šioje srityje, kokią baimę jaučiu – visos idėjos atrodė vaikiškos, primityvios. Mano aukso amžius bus tada, kai turėsiu tiek laisvės, kad nebegraušiu savęs po kiekvieno paveikslo, kokį čia š... darau, kai jausiu, kad galiu prisėsti tapyti be jokių blogų minčių. Tad jis ateis tuomet, kai pasitikėsiu savo jėgomis, galėsiu daryti abstrakcijas, kai būsiu laisvas savo mene“, – vylėsi jaunuolis ir pridūrė, jog laisvės, kurios kartais pristinga kūrybos procese, jis semiasi gamtoje. Pastarosios reikia it oro, tad Faustas neabejoja, jog mintys apie Liepalotų kaimą, kur lig šiol traukdavo vos atradęs laisvą minutę, ne kartą išlįs ir suspaus širdį, o ar jas nuslopins sostinės šurmulys – parodys laikas.