Agnė KEREIŠIŪTĖ

Elgsenos ekonomistės dr. Agnės Kajackaitės pavardė ne kartą šmėžavo tarptautinėje žiniasklaidoje, o ir laikraščio „Draugas“ puslapiuose nugulė ne vienas straipsnis, nušviečiantis kraštietės pasiekimus, kurie veikiausiai dažno skaitytojo širdyje nejučia sužadindavo mūsišką unorą – juk Agnė gimė ir užaugo čia, Šakiuose. Atrodo, jog tasai unoras neapleido ir mokslininkės – gimtąjį miestą ji mini prisistatydama prieš mėnesį laiko pasirodžiusios knygos „WO/MEN. Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kaip įprasta manyti?“ skaitytojams, gimtajame mieste ji pristatė ir pačią knygą. Tiesa, savas kraštas – savas formatas, tad sekmadienį Šakių rajono viešojoje bibliotekoje vykęs knygos pristatymas nė iš tolo nepriminė žanrui įprastojo.

„Nesitikėjau, kad bus tiek daug žmonių, matyt, nesitikėjo ir „Baltų lankų“ leidykla, nes tik 12 knygų padavė. Jas galima įsigyti visur, kai grįšiu kitą kartą namo, galbūt rudenį, galbūt per Kalėdas, padarysim pusvalandį „Laimės“ kavinėje. Planas toks“, – nespėjusius įsigyti knygą su autorės autografu guodė ji, šypsodamasi sausakimšoje salėje sėdintiems artimiesiems, buvusiems mokytojams, draugams, jų tėvams ir susipažinti užsukusiems miestelėnams.

Jums, mieli skaitytojai, A. Kajackaitės knyga jau pažįstama – apie „WO/MEN. Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kaip įprasta manyti?“ rašėme dar prieš jai pasiekiant knygynų lentynas. Vis tik privalu paminėti vieną trumputį, tačiau daug pasakantį Agnės pasakojimo fragmentą. Pristatydama knygos epilogą autorė išdavė, jog čia išdėstytas apibendrinimas susiejamas su viena daina – „Running up that hill“. Ši Agnei buvo žinoma nuo pat vaikystės, mat tėvai visuomet turėjo vakarietiškos muzikos kasečių, bet į jos reikšmę mokslininkė įsigilino neseniai, kai dainą antram gyvenimui prikėlė serialas „Stranger things“.


„Skaičiau interviu, apie ką ji (daina – red. past.). Ogi apie tai, kad vyras ir moteris niekada vienas kito iki galo nesupras, nes esame per daug skirtingi, todėl ji nori užbėgti ant kalno ir sudaryti sandorį su Dievu, kad Dievas sukeistų ją ir vyrą vietomis, kad šie galėtų įsijausti ir vienas kitą suprasti. Epiloge rašiau, kad ant to kalno nereikia bėgti, galima tiesiog perskaityti knygą ir suprasti daugiau“, – sakė Agnė.

Tad kokie kalnai moteris ir vyrus skiria, o galbūt atvirkščiai – vienija, plačiau sužinoti galima atsivertus kraštietės knygą. Ji dabartinių madų kontekste, kuomet įvairius reiškinius mėgstama aiškinti „moksliškai“, tačiau tame „moksliškume“ – mokslo nei su žiburiu nerasi, yra tikras unikumas – nors knyga parašyta lengva plunksna, tačiau joje išdėstyti teiginiai griežtai paremti tyrimais.  

O kokie keliai Agnę atvedė į tyrimų laboratorijas? Kaip ji pasiekė savojo kalno viršūnę, atvėrusią Kelno, Berlyno, JAV, Milano akademinio pasaulio panoramas? Šie klausimai susirinkusius domino tiek pat, kiek ir pati knyga, o Agnė į juos atsakė salei padedant – jos pasakojamas istorijas papildydavo čia pat sėdintys, nuo mažų dienų Agnę pažįstantys mokytojai, šeimos nariai, o ypačiausiai – švytinti mama Ligita Kajackienė.

Kajackų šeimyna turtinga mergaitėmis – į pasaulį jau išleistos dvynės Agnė ir Monika, jauniausioji Kotryna – dar moksleivė. Mintimis grįžusi į dvynių vaikystę L. Kajackienė juokavo, kad jos galėtų tapti savotišku tyrimo objektu – nors buvo viename pilve vienu metu, tačiau gimė visiškai skirtingos. Pasak jos, Monika nuo mažumės buvo rami, o Agnė – it vijurkas.

„Buvo vienas baisus atvejis. Pirmoje klasėje mergaičių mokytoja išėjo į dekretines, buvo kovo mėnuo. Vaduoti atėjo mokytoja, kuri dar mane mokė. Agnė pareina namo 10 val. ryto ir sako – mokytoja sena, durna ir aš pas ją daugiau neisiu. Laukiu, kada vyras parvažiuos pietų ir jau eisim atsiprašyti mokytojos, o tada Monika parėjo ir sako – viskas gerai, mes visi taip galvojam“, – juokėsi mama, o apie tvirtą A. Kajackaitės charakterį paliudijo ir matematikos mokytoja Violeta Gurgždaitienė, prisiminusi epizodą, kai mokinukė Agnė su direktoriumi be vargo susitarė dėl septintos savaitinės pamokos.

Dvynių būdas nesupanašėjo ir paūgėjus – pasak L. Kajackienės, Monika nuo pat 10 klasės žinojo, jog nori studijuoti architektūrą ir kryptingai to siekė, o Agnė mėtėsi, tad pagalbos kreipėsi į mamą.

„Agnytė blaškėsi, buvo toks špokelis – plaukai tai vienokios spalvos, tai kitokios, tai drama, tai istorija, tai vokiečių. Agnė klausė manęs, kur jai stoti. 2005m. ekonomika buvo labai madinga, o jai visai gerai matematika sekėsi, tai ten pasiūliau. Įstojo, lapkričio mėnesį sulaukiu skambučio – žinai tu, mama, kur tu eik su ta savo ekonomika. Sakau, gerai, Agne, tvarkoj, mesk, perstok, bet į Šakius nebandyk grįžt. Tada ji tempė iki mainų programos ir ten ekonomiką pamatė kitaip“, – kalbėjo L. Kajackienė, ją papildė ir Agnė, pridurdama, kad tais laikais ekonomikos studijos Vilniaus universitete buvo tragiškos, mat rinkos ekonomiką dėstė planinės ekonomikos profesoriai.

Sakoma, kad neapykantą ir meilę skiria vos vienas žingsnis – taip nutiko ir Agnei. Po bakalauro studijų – magistrantūra, būtent tada būsimoji mokslininkė susipažino su elgsenos ekonomika, o atradusi savo sritį ji nutarė siekti daktaro laipsnio, kurį įgijo Kelno universitete. Taip prasidėjo svaiginanti kraštietės karjera – Kelną keitė Berlynas, Berlyną – Milanas, o tarpais – stažuotės JAV.  

Vis tik visokeriopo pripažinimo sulaukusi mokslininkė neslepia, jog akademinis pasaulis yra įvairus. Pasak jos, tam tikri išsikeroję stereotipai nėra laužti iš piršto – šiame pasaulyje gyvena ir „akiniuoti“ mokslininkai, nematantys nieko, išskyrus savo tyrimų objektą.

„Pavyzdžiui, pas mus Los Andžele vienas net numirė darbe, nes ten nereikia išeiti į pensiją. Jam daugiau niekas nebuvo įdomu, tai jis pasimirė darbo vietoje, 90 metų būdamas. Tokių yra daug. Jei jiems kas nors patinka, tai jie tik tai ir daro, su nieku kitu nekomunikuoja“, – pasakojo Agnė.

Tačiau akademiniame pasaulyje netrūksta ir veržlių, komunikabilių, gyvenimu besimėgaujančių mokslininkų. O tas gyvenimas, nors ir nelengvas, bet be galo įdomus.

„Kelias nėra lengvas – vyksta didelė konkurencija, reikia daug publikuotis, girdime labai daug „ne“. Jam reikia pasiryžti, ta sritis privalo būti įdomi, turi turėti pašaukimą ir aistrą. Kai kurie žmonės daktaro laipsnio nori šiaip sau. Kodėl? Tuomet tai laiko švaistymas. Bet kam tikrai smalsu, ką kažkokia sritis domina, kas turi klausimų, kuriuos nori išspręsti, tie turi eiti. Ir ten tikrai pasitaikys labai daug fainų žmonių iš viso pasaulio. Keliaujame mes labai daug, bendrauju su žmonėmis iš visur, bet kartu mokslas yra kaip profesionalus sportas – mus visada gali palyginti, mes ir esame lyginami, turime savo indeksus, reitingus“, – įžvalgomis dalijosi A. Kajackaitė.