Penktadienio vakaras Zanavykų muziejui priklausančiame amatininkų name, galima sakyti, buvo premjerų vakaras. Pirmą kartą suorganizuota dvariška puota, kaip ir pridera, prasidėjo vernisažu, kurio kaltininkas Artūras Rakauskas – dvaro restorano šefas, dažnai vadinimas tiesiog kuchmistru. Pasirodo, kai šviesos virtuvėje užgęsta, jo kūryba persikelia į drobes. Pop art stiliaus darbai – ryškūs ir energingi. Tokie, kaip ir pats autorius.

Tikrai daugeliui buvo šiokia tokia staigmena, kad Artūras, kurį pažįstame virtuvės šefo amplua, turi dar ir kitą pusę. Kūryba jam nesibaigia virtuve, o pasirinktas pop art stilius, sako pats autorius, leidžia jam pajusti begalinę sielos laisvę ir pasižvalgyti po ikoniškas pasaulio istorijas naudojant skirtingas raiškos priemones.

Kad pačiam Artūrui kur kas mieliau sukinėtis virtuvėje kuriant receptus ir bendraujant su ragautojais apie maistą, buvo daugiau nei akivaizdu.

„Net šlapias... – braukdamas jaudulio prakaitą sveikinosi su visais A. Rakauskas ir prisipažino, kad tapyba jam – atsipalaidavimas. – Turiu du skirtingus pasaulius: darbas man teikia begalinį džiaugsmą, nes esu pirmiausia šefas, o tai, ką darau, taip pat laikau menu... Ir tada laisvu laiku leidžiu sau atsipalaiduoti paveiksluose.“

Labiausiai jį įkvepia ikoniškų personų gyvenimai, nes jie dažniausiai būna apipinti mitais ir legendomis, todėl ekspozicijoje – nuo Barboros Radvilaitės iki Fredžio Merkurio.

„Pirmasis mano paveikslas buvo Barbora Radvilaitė – į jį sudėjau labai daug faktų apie ją, galima juos atrasti. Iš tiesų viskas tiesiog gaunasi spontaniškai“, – sako A. Rakauskas.

Labai panašiai  atsitiko ir tariantis dėl parodos amatininkų name. Įkalbintas muziejaus kolektyvo, jis neturėjo kitos išeities – tik sutikti...

„Menas man – kaip sielos atsivėrimas, tad pop art suviliojo begaline laisve ir gan lengvai skaitomu turiniu. Nesitaškau dažais ant drobės ir nekuriu psichodelinio vidinio pasaulio atvaizdo, nes noriu, kad kiekvienas žiūrėdamas atrastų kažkiek savęs. Dažnai esame labiau panašūs nei skirtingi, tik nesusikalbame. Lygiai kaip aš subjektyviai surenku detales paveikslui iš savo gyvenimo, visuomenės aktualijų, ikoniškų pasaulio istorijos momentų ar senų knygų, taip ir žiūrovas mano darbuose pastebi tai, dėl ko jam labiausiai skauda, kas virpina sielą, ką norisi išsaugoti kaip savo buvimo metraštį. Nuo žinomų veidų iki asmeninių išgyvenimų – daugybė paveikslo sluoksnių padeda papasakoti tai, apie ką ne visada norisi kalbėtis, tačiau užkliudžius užsimezga tikras ryšys. Tegul tai lieka kaip kvietimai pokalbiui. Net jei vien su savimi“, – giliomis ir kur kas atviresnėmis mintimis, tačiau jau raštu, ne žodžiu dalinasi Artūras.

Kadangi dvarai visais laikais buvo pilni aukščiausio lygio kultūros, muziejaus direktorė Rima Vasaitienė siekia šias tradicijas puoselėti: „O kai žinai, kad greta kūrybingi žmonės, nešantys žinutę per savo meno kūrinius, tai norisi, kad ir kiti tai pamatytų.“

Po vernisažo visi gužėjo į dvarišką puotą, kurioje Artūras toliau stebino meno kūriniais... tik jau lėkštėse.

Paroda bus eksponuojama iki liepos 17 dienos.

Lina Morkūnienė