Praėjusią savaitę Šakių viešosios bibliotekos Kudirkos Naumiesčio padalinio bibliotekoje buvo atidaryta sintautietės muzikės ir poetės Birutės Garmuvienės tapybos darbų paroda. Su meniškos sielos Birute kalbamės ne tik apie muzikinius kelius.

Su B. Garmuviene susitinkame jos namuose Sintautuose. Jaukiame kambarėlyje ant sienų jos guašu piešti paveikslai, ant spintelių jau Anapilin išėjusių jos tėtės ir vyro drožti kryžiai, šventųjų skulptūrėlės. Akys užkliūva už indėnų plunksnų, papuošalų. Birutė prasitaria, kad nuo vaikystės ją traukė paslaptinga indėnų kultūra.

B. Garmuvienei šie metai ypatingi – gegužę sukanka 50 metų, kai vargonuoja ir yra Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios choro vadovė, rugpjūtį pasitiks gražų asmeninį jubiliejų. 

Birutė gimusi Kudirkos Naumiestyje, baigė vidurinę mokyklą, lankė Šakių muzikos mokyklą. Augusi religingoje ir meniškoje šeimoje. Mama Eugenija buvo bažnyčios choristė, tėtis Juozas Diržius – tautodailininkas ir muzikantas. Šeimoje augo kartu su seserimi Egle, kuri vėliau pasirinko vargonininkės ir vienuolės kelią, 27-erius metus vargonavo Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. 

„Vietoj pamokų, būdavo, pasiimu į vieną ranką spalvutes ir matau tarsi choras stovi, linguoja, vienas priekyje diriguoja ir kažkokia muzika skamba, kurios aš dar nesuvokiu maža būdama, – vaikystės reginius prisimena Birutė. – Galiu sakyti, kad bažnyčioje užaugau, nuo mažumės dalyvavau įvairioje bažnytinėje veikloje – ir adoracijose, ir giedodavau jaunimo chore. Bažnyčioje esu iki šiol.“ 

Pašnekovė atskleidžia, kad giedojimo meno mokėsi privačiai pas šviesios atminties kunigo Antano Maskeliūno giminaitę, garsią chorvedę vienuolę seserį Inocentą – Zuzaną Miliūtę. 1974 m. gegužės pirmąją B. Garmuvienė pradėjo dirbti Sintautų bažnyčios vargonininke ir choro vadove.

„Prisimenu, tą dieną buvo du šliūbai ir Mišios. Tiesa, dar senojoj bažnytėlėj“, – apie pirmą darbo dieną Sintautuose pasakoja B. Garmuvienė. 

Ji prisimena, kaip reikėjo vėl suburti choristus, rodo ir nuotraukas, vienoje jų, darytoje 2000 m., – net 31 choristas, šiuo metu per šventes ar atlaidus susirenka iki 20. Prisimena, ir kaip atsakingai ruošėsi atstatytos bažnyčios konsekracijos iškilmėms. Per visą Sintautų bažnyčios atstatymo laikotarpį B. Garmuvienė už bažnytinius patarnavimus neėmė jai priklausančio vargonininkės atlyginimo – jį paaukodama bažnyčios atstatymo ir puošimo reikmėms.

B. Garmuvienės vadovaujamas bažnyčios choras yra nemažai koncertavęs, giedojęs ir kaimyniniuose rajonuose, 1994 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje. Birutė yra Sintautuose vykstančių bažnytinių chorų šventės, sakralinės muzikos festivalio „Giesmė“ sumanytoja. O kiek diriguota chorams rajoninėse dainų šventėse! 

B. Garmuvienė dalino save, kiek galėjo, dainavimo mokė ir vaikus: dirbo Sintautų vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja, 19 metų buvo meno vadove Sintautų vaikų darželyje „Vyturėlis“. Ji rado laiko suburti mišrų chorą bei moterų vokalinį ansamblį Sintautų kultūros centre, Keturnaujienoje, grojo ir dainavo Sintautų kaimo kapeloje. 

„Šitas jau ketvirtas kunigas, prie kurio vargoninkauju. Be abejo, kiekvienas kunigas yra su savo charakteriu, įpročiais ir norais. Aš giedu Dievui, giesmėmis šlovinam Aukščiausiąjį... Atsainiai negali groti ir giedoti. Negaliu aš Dievui ant juoko... Be abejo, reikia laikytis teologinių reikalavimų, bet kartais su giesmėmis improvizuoju – ir muzikai reikia spalvų, kad nebūtų vienodumas... – atvirauja vargonininkė. – Tiesa, vargonininkės darbą lydi ir rūpestis, ar susirinks užtektinai choristų per atlaidus ar šventes. Ar apskritai bus ką mokyti giedoti?“ 

B. Garmuvienė yra sukūrusi žodžius ir muziką giesmėms „Šlovė Jam“, „Kalėdinė giesmė“, „Kalėdų kūdikėli“ ir kitoms. 

Dar vienu savo gyvenimo fenomenu ji vadina tai, kad po mamos mirties, maždaug prieš 15 metų, pradėjo kurti eilėraščius ir poemėles vaikams. Birutė nedrąsiai užsimena, jog norėtų kūrybą vaikams sudėti į kokią knygelę, pačios piešiniais iliustruoti. Eilėraščiai yra išspausdinti sintautiškių poezijos almanachuose. 

Pokalbis pakrypsta apie Birutės pomėgį – tapybą. 

„Iš mažumės mėgdavau piešti. Tai pirma tokia mano darbų paroda surengta Kudirkos Naumiestyje, kurios iniciatorė buvo dukra Bernadeta. Anksčiau mano piešiniai buvo eksponuoti ir tuometiniame kultūros centre, – sako B. Garmuvienė. – Intensyviai tapyti pradėjau po vyro mirties, daugiau nei prieš metus. Tiek kažkas ranką vedžioja... Tapymas buvo toks savotiškas nusiraminimas.“ 

Birutės paveiksluose peizažai, gyvūnai. Ji pasakoja, kad greta namų auga eglė, kuri ypač paslaptingai atrodo naktį per pilnatį. 

„Pati gamta paduoda vaizdą, imk ir piešk. Nueinu į papentį, iš ryto pusės jau saulutė šiek tiek švinta, tokie rausvai melsi debesys, o į vakarų pusę atsisuku – dar tamsu, naktis. Tai kaip gali nepiešti!“ – sako B. Garmuvienė.

Pernai už sakralinės muzikos puoselėjimą Birutei ir bažnyčios chorui buvo įteikta „Sintautų dobilo“ nominacija. 

Pakviečia Birutė ir į Sintautų bažnyčią. Kopiam laiptais į vargonų chorą. Ji pasisiūlo pagroti ir pagiedoti ir mums. Po bažnyčios skliautais nuaidi B. Garmuvienės prakalbintų vargonų garsai ir giesmė „Pamilau tave...“ 

„Turiu palinkėjimą sintautiečiams ir bažnyčiai. Jau po manęs... Kad niekada Sintautų bažnyčioje nenutiltų vargonai ir giesmės...“ – pokalbį užbaigia B. Garmuvienė.