Penktadienį Tarptautinę gido dieną minėjo krašto ambasadoriai – rajono gidai ir jiems prijaučiantys šakiečiai. Tiesa, šįkart netradiciškai, mat patiems organizuoti ekskursijų nereikėjo. Savo 20 metų gido patirtimi, istorijomis, pliusais ir minusais, džiaugsmais ir sunkumais dalijosi svečias Simonas Jurkevičius, Šakių viešojoje bibliotekoje pristatęs savo knygą „Velniškoji super profesija. Gido dienoraštis“.

S. Jurkevičius – garsiųjų žurnalistų Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių, jau apie 30 metų gyvenančių Romoje, sūnus, originalios knygos „Sava Roma“ bendraautorius bei juodąjį metalą grojančios grupės „Luctus“ atlikėjas. Savo pirmąją ekskursiją jis pravedė būdamas 13 metų ir ne po savo kiemą, o po Vatikaną 60 žmonių grupei. 

Svečias pasakojo, kad buvo tokia situacija, kai tėvai negalėjo pravesti ekskursijos, nes pateko į Šventojo sosto delegaciją, kuri skrido kartu su Popiežiumi į Kubą, tad Simonui teko juos pavaduoti. Nors buvo nemažai streso, tačiau jis pasiruošė ir puikiai susitvarkė su šia užduotimi. Tad galima sakyti nuo tada ir gidauja – Italijoje ekskursijas vedė lietuviams, o sugrįžęs į Lietuvą keliones pradėjo organizuoti italams. Šią patirtį S. Jurkevičius ir sudėjo į savo knygą „Velniškoji super profesija. Gido dienoraštis“.  

Kodėl velniškoji profesija? Svečio teigimu, tai pirmasis klausimas, kurį išgirsta kiekviename knygos pristatyme. Prisimindamas „Dieviškąją komediją“ ir Vergilijų, kuris pervedė Dantę per pragarą, skaistyklą ir rojų, jis pavadino Vergilijų pirmuoju gidu. Pasak S. Jurkevičiaus, šita metafora puikiai tinka apibūdinti gido profesijai, nes tai nėra vien vaikščiojimas po rojų – viešbučiai, nemokamas maitinimas, kruizai, kurie po dviejų savaičių atsibosta, bet yra ir kita pusė, kurios paprastas žmogus nemato – tai nežmoniškas stresas, įtampa, kartais virstanti nerimu, didžiulė atsakomybė už grupę, tempas fizine prasme, kurį atlaikytų ne kiekvienas, kitos problemos.

„Kas atsitinka, kai susirenka 30–50 žmonių grupė? Vienam pradingsta lagaminai, kitas pameta dokumentus, trečiam pavagia piniginę, ketvirtas pamiršta vaistus nuo spaudimo. 70 metų senjorė sako: „Daryk ką nors, Simonai, šiandien galiu vaistų negert, o rytoj, tikėtina, kad mirsiu.“ Ką gali pasakyt? Reikėjo pasirūpinti tokia maža detale išvykstant į užsienį. Bet būtent nuo šios mažos detalės ir išsivystė mano knygos istorija“, – atviravo gidas.

Tačiau būna ir sudėtingesnių situacijų, tarkim, kai numiršta kieno nors giminaitis ir „reikia jam padėti, žinoti, ką pasakyti, žinoti, kada geriau patylėti“. O įvairiausių mažų nelaimių kiekvienoje kelionėje būna visada, nes per 20 metų gido patirties jis galėtų ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti keliones, kuriose nieko neįvyko arba viskas įvyko be jokių trukdžių. 

„Viena iš didžiausių problemų yra žmonės, nes šalia nuostabių, simpatiškų ir gerai nusiteikusių keliautojų, aš jau statistiką išvedžiau, iš 30 žmonių grupės bus vienas arba du, kuriuos savo knygoje praminiau kosmonautais, kurie, geriausiu atveju, būna nepiktybiniai keistuoliai, bet, deja, pasitaiko sociopatų, storžievių, svoločių, visiškai neadekvačių, kurie kartais net piktybiškai gadina man darbą, o kitiems keliautojams nuotaiką. Ir tu negali jam pasakyt: „Lipk lauk iš autobuso“, nors ir labai norisi, nes jis pinigus sumokėjo“, – pasakojo Simonas, patikindamas, kad per daugybę metų išmoko dirbti taip, jog ir tokie keliauninkai gerai praleistų laiką, „kad ir kaip tai mazochistiškai skambėtų“.

Svečias pabrėžė, kad knyga „Velniškoji super profesija. Gido dienoraštis“ nėra kelionių vadovas. Čia sudėti turistiniai patarimai ir geografinė bei kultūrinė apžvalga nuo Baltijos šalių iki Skandinavijos ir Italijos, pasižvalgant po sostines ir pagrindinius miestus – Vilnių, Rygą, Taliną, Helsinkį, Stokholmą, Oslą, Romą, Veneciją ir daug kitų. Joje gausu ir konkrečių rekomendacijų, ir neįtikėtinų kelionių situacijų. 

„Kai 2020 m. prasidėjo pandemija, mūsų super profesija virto super košmaru, nes labiausiai nukentėjęs nuo kovido sektorius ir buvo turizmas. Visos kelionės sustojo, o mes, gidai, tapom bedarbiais. Ne vienas mano kolega gido pažymėjimą jau įsirėmino ant sienos, nes teko pakeisti profesiją, kadangi valstybei nelabai rūpėjo mūsų reikalai“, – apgailestavo S. Jurkevičius.

Pasak jo, tie žmonės, kurie anksčiau su pavydu žiūrėjo į jo keliones, paskui rašė interneto komentaruose: „O kas jums trukdo susirasti normalų darbą?“ Iš tiesų ne vienam gidui „teko persiresetint“, o Simonui pasisekė, kad jis galėjo sugrįžti į Italiją ir pradėti vesti individualias ekskursijas lietuviams, nes žmonės pradėjo keliauti ne per agentūras, o asmeniškai. Reikia paminėti, kad Simoną galima pavadinti ir virtualiųjų ekskursijų pionieriumi, nes jis vienas pirmųjų pradėjo keliones organizuoti ne gyvai, o per kompiuterį. 

Gidų bendruomenę su jų diena sveikino savivaldybės Kultūros ir meno tarybos pirmininkė, taip pat aistringa gidė Rima Rauktienė, atnešusi kolegoms po asmeninę dovanėlę ir glėbį balionų – žemės rutulių. Svečio vizitu džiaugėsi savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė, kuri vasarą, perskaičiusi jo knygą, ir pamėtėjo mintį pakviesti Simoną į Šakius. 

Po renginio gidai neskubėjo skirstytis – malonūs pokalbiai tęsėsi prie puodelio kavos.