Uogų augintojams šie metai kaip niekad sudėtingi. Visi kaip vienas tvirtina, kad dėl užsitęsusių pavasarinių šalnų, vasaros pradžioje prasidėjusios stichinės sausros ir pagaliau pliūptelėjusio lietaus uogų derlius gerokai mažesnis. Mūsų rajone bene labiausiai nukentėjo braškių ir juodųjų serbentų uogynai. Net 11 šias uogas auginančių rajono ūkininkų kreipėsi dėl žuvusio derliaus kompensacijų.

Degutinės kaime hektarą braškių auginantis Robertas Laurinaitis sako, kad šiemet buvo prasti metai, tačiau yra buvę ir blogesnių. Pirmiausiai uogynai, kurie buvo neuždengti, labai nukentėjo nuo dvi savaites užsitęsusių pavasarinių šalnų. Buvo keletas tokių didelių šalnų, kurios palietė braškes net ir po plėvele. Robertas paskaičiavo, kad šalnos šiemet sunaikino maždaug 30 proc. uogų derliaus.

Kiek mažiau nuostolių padarė vasaros pradžioje įsivyravusi sausra. Jo braškynus išgelbėjo vandens laistymo sistema, be kurios šiais klimato atšilimo laikais, ūkininko įsitikinimu, net neapsimoka iš viso auginti uogų. Tačiau karštis sukėlė augalams stresą ir jie susilpnėjo, todėl po pagaliau prapliupusio lietaus į braškynus įsimetė puvinys. Ūkininkas apgailestavo, kad per dieną tekdavo išmesti apie 300 kg uogų.

Be to, uogų augintojai susiduria su dar viena problema – pradėjus nokti braškėms, nėra kam jų nuskinti. Jei anksčiau skynėjams duodavo po 60 centų už kilogramą, tai šiemet moka po eurą.

„Kadangi braškėmis patys prekiavome iš namų, turėjom keletą pardavimo vietų Šakiuose bei Vilkaviškyje, neatidavėm perparduotojams ir gavome vidutiniškai po keturis eurus už kilogramą, tai dar atsipirko. Tačiau pernai, kai skynėjams mokėjom po 80 centų, į sezono pabaigą ir po eurą, o parduodavom braškes po du ar du su puse euro, tai, viską paskaičiavus, skynėjai daugiau uždirbdavo negu aš“, – atviravo R. Laurinaitis, jau užbaigęs šių metų braškių sezoną.

Optimizmu netrykšta ir Patašinės kaime braškes, šilauoges, sausmedžius, gervuoges, avietes ir kitokias uogas auginanti Asta Dailidienė, kuriai šiemet taip pat labiausiai nesisekė su braškėmis – vienos nušalo, kitas užpuolė grambuolių (karkvabalių) lervos, trečios, augusios priesmėlyje, kad ir kiek laistė, nudžiūvo, tad moteris jau svarsto atsisakyti lašelinės laistymo sistemos ir pagalvoti apie rimtesnę. Mat braškių derlius buvo toks varganas, kad, pasak Astos, nė skelbimo pardavimui nedėjo, nes uogų vos užteko nuolatiniams klientams.

Panaši situacija buvo ir su šilauogėmis. Tačiau prastą derlių nulėmė ne tik ekstremalios šių metų oro sąlygos, bet ir uogakrūmius iškilnoję kurmiai. Dėl to dalį šilauogyno teks persodyti iš naujo. Jei ankstesniais metais šilauogių būdavo tiek, kad nespėdavo skinti ir siūlydavo savo klientams atvykti uogų pasiskinti patiems, tai šiemet tokios paslaugos teko atsisakyti.

Eksperimentus ir naujoves mėgstanti ūkio šeimininkė ne vienerius metus savo klientams siūlydavo įsigyti ir sodinukų – įvairių veislių sausmedžių, aktinidijų, braškių, aviečių, tačiau šiandien jų priauginti tiek, kad galėtų su kitais pasidalinti, tiesiog nespėja.

Uogyno savininkė prasitarė, kad vienu metu buvo nusprendusi viską mesti, nes, vienai užsivedus tokį ūkį, reikia ne tik daug dirbti, bet ir viską išmanyti, būti ir verslininku, ir agronomu viename. Tačiau buvo gaila viską, ką sukūrė per 23-ejus metus, palikti, todėl persigalvojo ir savo uogynus puoselėja toliau. Tiesa, iš keturių hektarų uogynų liko tik vienas su trupučiu, tačiau ir tokiame žemės plote tik spėk suktis, nes čia darbas darbą veja – sausmedžiai, juodieji ir raudonieji serbentai, vasarinės avietės jau baigėsi, pradėjo nokti gervuogės, tuoj prasidės rudeninės avietės...

Apie krūvą problemų sukėlusias užsitęsusias šalnas pasakoja ir Patamošupių kaime (Griškabūdžio sen.) jau 20 metų uogynus puoselėjantis Algimantas Budrys. Čia labiausiai nukentėjo juodieji serbentai, užimantys daugiau nei aštuonių hektarų plotą – jie pražysta anksčiau nei kiti vaiskrūmiai, todėl jų derlius šiemet gerokai mažesnis.

„Metai ne patys geriausi, bet ir ne patys blogiausi. Yra buvę ir tokių metų, kai iš viso nebuvo ko skinti. Reikia susitaikyti, kad mes esame priklausomi nuo gamtos“, – sako Algimantas, neprarandantis vilties, kad galbūt kiti metai bus geresni.

Šilauoges savo gimtinėje (Kriūkų sen.) auginantis Antanas Kibilda sako, kad šie metai buvo prastesni nei praėję, tačiau nors uogos sunkiai noko, derėti pradėjo anksčiau – nuo liepos pradžios. Tiesa, šilauoges tebeskina iki šiol.

 „Čia loterija. Šiemet tas išlošė, kas ankstyvas veisles pasisodino ir šalnų išvengė. Prie Nemuno ir Lekėčių miško šalnos buvo didelės visą savaitę, o pas mus – tik keletą dienų“, – tvirtino A. Kibilda, savo ūkyje prižiūrintis apie 5 tūkst. šilauogių krūmų, kurių sodinukus parsivežė iš Hamburgo (Vokietijos).

Jo teigimu, šias uogas nėra lengva auginti, nes „šilauogės  lepios kaip moterys“, todėl jei nori turėti uogų, reikia ne tik geras veisles rinktis, bet ir gausiai laistyti, bet kad vanduo nubėgtų, ant šaknų nestovėtų.