Šį gruodį suėjo 15 metų, kai Kiduliuose, Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje, dirba klebonas kun. Zenonas Stepanauskas. Sukaktį parapijiečiai iškilmingai paminėjo sekmadieninių šv. Mišių metu.

 

Kaimelio parapijos klebonas kunigas Z. Stepanauskas pasakoja, kad Dievas lydi jį nuo ankstyvos vaikystės: „Nuo trejų metukų iki įstojimo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją (1983 m.) nepamenu tokio sekmadienio, kad nedalyvaučiau šv. Mišiose su tėveliais, broliu ir seserimi.“

Pasak jo, būsimą pašaukimą ir suformavo nuolatinis lankymasis bažnyčioje, skaityta religinė literatūra, chorvedybos studijos Marijampolės Kultūros mokykloje, vargonininkavimas Suvalkijoje (Mindaugų parapijoje, Kalvarijos sav. Marijampolės dekanate) bei geras tėvų, kunigų pavyzdys.

„Nuo 17 metų jaučiau stiprų pašaukimą į kunigystę, daug meldžiausi ir mąsčiau“, – prisimena klebonas, galutinai apsisprendęs tapti kunigu būdamas 22-ejų metų.

Neapseita ir be mistikos. Klebonas tikina, kad tarnystei jį pastūmėjo ir vienas itin giliai išgyventas sapnas, kuris, jo įsitikinimu, pačios Dievo Apvaizdos dovanotas. Namiškių tai nenustebino. Mat jau anksčiau, jam einant 14-uosius, vienuolė išpranašavo motinai, kad sūnus taps kunigu.

„Ne žmogus išsirenka Dievą, o Dievas pasirenka ir pašaukia. Tai joks žmogaus nuopelnas. Tai – Dievo dovana“, – tiki dvasininkas.

Galbūt toks požiūris jį ir apsaugojo nuo dvejonių.

„Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad sėdžiu savo kėdėje“, – tikina Z. Stepanauskas ir prisipažįsta, kad nors minčių būna visokių, niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo.

Pasak jo, ilgainiui santykis su Dievu tik gilėja ir paprastėja. „Negerai, kai žmogus praranda ryšį su Dievu, kai nuo jo atsiriboja“, – sako kunigas.

Parapijiečiai vertina kleboną už paprastą bendravimą ir gebėjimą pajuokauti. Žinoma, yra ir tokių, kurie pagal seną įsitikinimą iš jo tikisi asketiškos rimties.

„Susikaustymo ir įsitempimo, manau, yra gerokai per daug“, – mano kunigas Z. Stepanauskas pastebėjęs, kad dvasingas humoras atgaivina žmones bažnyčioje. Pasako jo, sakraliniai reglamentai padeda išlikti kunigu, tačiau bažnyčia privalo tobulėti, modernėti, nekeisdama ir nenaikindama esminių dalykų, eiti kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Jis primena, kad štai, pavyzdžiui, 10 Dievo įsakymų – amžini, nors užrašyti prieš daugybę metų, ir šiandien puikiai pritaikomi religingo žmogaus gyvenime.

Z. Stepanauskas iki smulkmenų pamena, kaip buvo įšventintas į kunigus. Tada buvo 27-erių. Maloniai prisimena ir visas parapijas, kuriuose yra dirbęs. Paprastai kunigai paskiriami septyneriems metams, tačiau paklaustas apie galimą perkėlimą tikina, kad nei jis, nei Vyskupas tokių planų artimiausiu metu neturi ir drąsiai šmaikštauja: „Žinot, karstas ir vyskupas bet kada gali iškelti kunigą iš parapijos.“

Dvasininkas prisipažįsta mėgstąs sakyti: „Tegul būna, Dieve, Tavo valia“, todėl į gyvenimo permainas žiūri lanksčiai ir primena, kad nepakeičiamų nėra.

Parapijiečiai gali džiaugtis akivaizdžiais ir dideliais kunigo darbais: suremontuota bažnyčia ir varpinė, perstatyta bažnyčios tvora, sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka bei augmenija. Tiesa, čia daug lėmė ne tik paties Z. Stepanausko patirtis, bet ir prieš jį dirbusio kunigo Jono Depšio įdirbis. Jis iš gyvenimo pasitraukė 2001m. bei paliko parapijiečius nežinioje ir dvasinėje sumaištyje. Toks pasirinkimas šokiravo ir patį kun. Z. Stepanauską.

„Gerai jį pažinojau. Žinojau jo ligą, stengiausi, kiek galėjau, jam padėti. Bet, manau, liga jį nugalėjo,“ – teigia kunigas.

Praėjus vos parai po kunigo J. Depšio mirties draugiškas vyskupo Juozo Žemaičio skambutis lėmė Z. Stepanausko perkėlimą į Kaimelio parapiją. Klebonas prisipažįsta, kad neturėjo jokių išankstinių nuostatų, tik buvo labai susimąstęs ir sukrėstas. Pasak jo, nebuvo ko bijoti. Perimti ūkinius ir dvasinius bažnyčios reikalus sekėsi gan neblogai. Kunigas netruko pradėti remonto darbus klebonijoje, bažnyčioje ir parapijos namuose, ėmėsi tęsti aplinkos tvarkymą. Džiaugiasi, kad padėjo kaimynai, ūkininkai, parapijiečiai, taip pat Kultūros paveldo departamento atstovai ir tuo metu dirbę seniūnai.

Sparčią gyvenimo tėkmę dvasininkas lėtina laisvalaikiu puoselėdamas klebonijos kiemelį, kuris traukia parapijiečius kaip mažas Rojaus kampelis, be to, rūpinasi žirgais ir balandžiais.

„Aplinka daug ką pasako apie parapiją, parapijiečius ir kleboną. Man klebonijos aplinka labai svarbi, ji pritraukia žmones prie Dievo. Taip pat ir man yra atgaiva sielai“, – aiškina kunigas savo rūpestį.

Pasak jo, tai atstoja ir sportą, ir poilsį.

„Gyvūnai labai teigiamai veikia žmogų. Nuima stresą ir nuovargį“, – įsitikinęs kun. Z. Stepanauskas, todėl laiko įmantrių veislių balandžius, porą arklių, o sodo kūdroje vasarą plaukioja žuvytės. Viską prižiūri pats, kartais konsultuojasi su specialistais ir ieško informacijos internete, noriai kalba apie savo augintinius su besidominčiais.

„Čia juk tokios nuostabios apylinkės! Malonu pajodinėti žirgu prie Nemuno ir miškų keliukais“, – entuziastingai piešia vaizdą kunigas.

Klausiamas, kaip išlaiko dvasinę pusiausvyrą ir gerą fizinę sveikatą, kunigas tikina, kad tiesiog negalima apsileisti.

„Gražus turi būti ir vidumi, ir išore. Tikėjimą reikia skelbti linksmai, su giedria nuotaika. Negali gi būti suglebęs ir išsekęs“, – dėsto šypsodamasis Z. Stepanauskas.

Pasak jo, geriausias būdas paskatinti kitus daugiau šypsotis – būti pavyzdžiu.

„Man nereikia jokių didelių pastangų, – prisipažįsta dvasininkas. – Esu iš prigimties ypatingai ramus ir linksmas. Akys pačios spindi, kai myli Dievą ir žmones.“

Rodos, klebonas jokio slapto gyvybingumo recepto nesilaiko. Sako, kad mėgsta lengvesnį maistą: vaisius, salotas, žuvį ir paukštieną, o sriubą valgo kasdien. Juokiasi: rūkytus lašinukus taip pat įtraukęs į meniu – prie delikatesų. Noras judėti išugdytas mokykliniais laikais – šokinėjo su kartimi į aukštį, lavinosi barjeriniame bėgime, puikiai pasirodydavo bėgdamas 60 ir 100 metrų distancijas. Taip pat žaidė futbolo komandoje ir kilnojo svarmenis. Dabar irgi stengiasi išlaikyti fizinį aktyvumą: pagal galimybes praktikuoja vaikščiojimą, jojimą, važinėjimą dviračiu ir plaukimą.

Prieš dvejus metus buvo suburtas naujas bažnyčios choras, kuriam vadovauja vargonininkė Kristina Valaitytė. „Džiugu, kad taip noriai, su meile choristai lanko repeticijas ir gieda šventose Mišiose. Prisideda prie organizuojamų talkų, padeda patarimais“, – pasakoja kun. Z. Stepanauskas, džiaugdamasis, kad choristės bendrauja ir už bažnyčios ribų. Bažnyčiai dirbanti K. Valaitytė rūpinasi ne tik choru, bet ir bažnyčios bei klebonijos buitimi, jai tenka didelis krūvis aplinkos darbuose. Kunigą labiausiai džiugina tai, kad moteris darbus atlieka noriai, be to, turi nemenką įvairių sričių žinių bagažą. Nors jai už darbą atlyginama, daugiausia lemia meilė Dievui ir bažnyčiai.

Monika Būblaitytė