Jau 20-ąjį kartą Prūseliuose (Šakių sen.) nušurmuliavo Sūrio šventė, kurioje buvo pagerbta vyriausia visų švenčių sūrininkė Antanina Nevirauskienė, visi norintys galėjo pamatyti, kaip gaminamas varškės sūris, įsigyti įvairiai paruoštų gaminių ir pasigrožėti šakietės Gražinos Guzovijienės karvučių kolekcija.

Kaimiško stalo kultūrą puoselėjanti, savo krašto gaspadines garbavojanti, karvutės naudą žmogui parodanti – štai tokia Prūseliuose tradicine tapusi Sūrio šventė, jau 20-ąjį kartą kraštiečius ir svečius sukvietusi paragauti keptų, prieskoniais pagardintų ir obuolinių sūrių.

Sūrio šventės pradininkė – kultūros darbuotoja Zita Ilgūnaitienė. Iki dešimtos šventės ją organizavo Ritinių kultūros namai, o prieš dešimtmetį tradiciją perėmė Prūselių kaime įsikūręs Ritinių bendruomenės centras. Kaip pasakojo jo pirmininkė Elena Kavaliauskienė, bendruomenė nusprendė sūrį populiarinti ne tik šventės metu, todėl įkūrė „Sūrio namus“. Jau ne vienerius metus čia rengiamos edukacinės programos, kuriose supažindinama su kaimiško sūrio istorija bei jo gaminimo procesu.

„Kasmet pas mus apsilanko dešimt, penkiolika ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio esame turėję svečių. Mūsų gaminami sūriai ir mušamas sviestas yra pripažinti ir turi kulinarinio paveldo sertifikatus“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Tiesa, jubiliejinėje šventėje dalyvavo vos penkios sūrius slegiančios moterys. Prūselių kaimo sūrių gamintojos, kasmetinės šių švenčių dalyvės Editos Liudžiuvienės sūrius kaipmat išgraibstė, pirkėjus vos spėjo aptarnauti ir Asta Žilaitienė iš Dabitų (Gelgaudiškio sen.) kaimo, siūliusi keptų sūrių. Moteris sako vis dar tebelaikanti dvi juodmarges.

„Nuglostytos, nubučiuotos jos pas mane...Ruošdamasi į šventę ir galvoju: tai gyvulys geraširdis...“ – šypsosi sūrių gamintoja.

Kaip beveik kasmet saldiniais sūriais nešinos į šventę atvažiavo Regina Valtienė bei Marytė Stankaitienė iš Giedručių (Šakių sen.) kaimo. Veršiškės Dalios Stravinskienės stalas viliojo pirkėjus krapais, kmynais pagardintais gaminiais.

Kiek per savo amželį priraugė sūrių, nebesuskaičiuoja A. Nevirauskienė, šiuo metu gyvenanti Vargšų kaime (Šakių sen.), ji nuo pat pirmųjų Sūrio švenčių siūlo savo gaminius svečiams. Greit devyniasdešimtmetį švęsianti moteris turi dar vieną pomėgį – siuvinėja kryželiu. Savo siuvinėtą rankdarbį dėkodama už Sūrio švenčių organizavimą moteris padovanojo ir Z. Ilgūnaitienei.

„Užauginau tris vaikus, dabar jau esu senolė, nusilpusi klausa, regėjimas, bet visą gyvenimą mėgau rankdarbius, siuvinėjau ir mezgiau... Sveikinu visą bendruomenę, jos moterys dirbdamos drauge sukuria mums šitokias šventes ir nepavargsta“, – džiaugėsi A. Nevirauskienė.

Pirmosios Sūrio šventės organizatorė Z. Ilgūnaitienė prisiminė, kad tuomet Antanina suslėgė sviestu pagardintą saldinį sūrį.

„Atvažiavo komisija sūrio vertinti ir nesuprato, kas per sūris – saldus, geltonas. Džiaugiuosi, kad ji sugebėjo visus tuos dvidešimt metų šventei po sūrį suraugti. Jos gaminami sūriai buvo užtikrinti: tiko ir svočioms, ir krikštynoms bei kitoms progoms“, – pasakojo Z. Ilgūnaitienė.

Ji prisiminė, kad pirmoji Sūrio šventė įvyko 1999 metais, kai prasidėjo žemės ūkio krizė. Tada kone kiekviena sodyba karvę turėjo, ir pati Zita laikė karvutes.

„Tuomet niekas pieno nepirko, susibėgom į krūvą ir nutarėm – darom sūrių šventę. Nors pasivalgymas bus... Tikrai, tuo laiku kaime sūriai ritinėjosi. Prigaminom sūrių, pavadinimus užrašėm. Taip tęsėm šventes, kol atėjo laikas man išeiti pailsėti. Ir šiandien stoviu su ta pačia skrybėle, kuri man buvo uždėta prieš dešimt metų“, – prisiminimais dalijosi buvusi kultūros darbuotoja Z. Ilgūnaitienė.

Jubiliejinės šventės dalyviai stebėjo, kaip ilgametės Sūrio šventės organizatorės Janina Ilgūnaitienė, Z. Ilgūnaitienė ir bendruomenės centro pirmininkė gamina sūrį, galėjo mušti sviestą tradiciniais sviestamušiais ar plastikiniame butelyje.

Deja, kaimo žmonės nebelaiko karvių, mažėja ir šeimininkių, norinčių gaminti sūrius. Tačiau Plieniškių  moterys pasiryžusios ir toliau populiarinti sūrio gaminimo tradicijas. O štai šakietės režisierės Gražinos Guzovijienės namus baigia užkariauti... karvutės. Daugiau nei šimto suvenyrų su jų atvaizdais kolekciją šakietė sako pradėjusi rinkti prieš keletą metų, Kaziuko mugėje Vilniuje įsigijusi puoduką su karvutės paveiksliuku.

„Va , pagalvojau, ką man reikia kolekcionuoti. Karvutė toks šiltas gyvulys, jos labai gražios akys. Karvė buvo šeimos maitintoja. Girdėjau pasakojimus, kad didžiausia nelaimė šeimoje atsitikdavo, jei nugaišdavo karvutė“, – susižavėjimo neslėpė šakietė.

Suvenyrai, minkšti žaislai į G. Guzovijienės kolekciją atkeliavę iš Briuselio, Austrijos, Anglijos. Karvutės atvaizdu papuošti puodeliai, arbatinukas, sviestinė, laikrodis – daiktai, ne tik džiuginantys akį, bet praverčiantys ir buityje.