Dažnai, nepaisant amžiaus, žmonės nevertina nei santykių, nei savo antrosios pusės. Kodėl taip yra, kaip viską pakeisti, ar šios ribos nepasiekti pasakoja psichologė Aurelija Lingienė.

 

 

„Apmaudu, jog pragyvenę kelis dešimtmečius kartu nebekeliame reikalavimų nei savo tarpusavio santykiams, nei kaip poros nebesiekiame jokių ypatumų. Juk santykiai bet kurioje amžiaus grupėje gali būti kokybiški“,- mintimis dalijosi psichologė Aurelija Lingienė. Moteris mano, jog taip yra, nes dažniausiai kreipiame dėmesį ne į tuos dalykus, į kuriuos turėtume. „Mes priimame vieni kitus kaip savaime suprantamą dalyką. Turime sutuoktinius, poras ir dėl santykių nesistengiame „kepa ji tą skanų pyragą, na ir gerai, ir vakar kepė“,- pasakojo pašnekovė.
Kaip teigė psichologė, itin dažnai galime susidurti su nemalonia situacija - štai vaikai užaugę, žmonės pragyvenę 20-30 metų kartu nebeturi apie ką kalbėtis. Kol yra vaikai, galima kalbėtis apie juos - ar padarė pamokas, ar išėjo į treniruotes, o kai vaikai kartu nebegyvena – nebėra ko klausti. Moteris pasakojo, jog jai labai dažnai tenka padėti žmonėms, kurie nebeturi apie ką kalbėtis, patarti ką daryti, kad gyvenimas pasikeistų ir jie jaustųsi, kaip ką tik susipažinę. „Žmonės patys turi priimti sprendimus, aš visada laikausi nuomonės, jog negalima kitam žmogui daryti jokios intervencijos, tiesiog reikia parodyti, jog yra daugiau galimybių ir tada jis pasirenka sau artimesnį variantą“,- atvirai pasakojo A. Lingienė.

 Žmonės labai dažnai gyvendami kartu nieko neveikia. „Laikui, kai drauge bus pragyventas ne vienas dešimtmetis, reikia ruoštis dar jaunystėje, kai turime aistrą, ryšius ir, kokie mes bebūtume puikūs tėvai, mes turėtume nors kiek laiko skirti sau“,- mintimis dalijosi pašnekovė. Psichologė pritarė tam, jog dažnai kartu su vaikų gimimu vyro ir moters santykiams ateina savotiška krizė, nes rūpinamasi tik vaikais, tėvai neskiria laiko sau. Tačiau moteris mano, jog tėvams būtina pabūti atskirai ir tiesiog pasikalbėti.

A.Lingienė patikino, jog  tėvams yra labai svarbu planuoti laiką – tėčiui su vaiku, mamai su vaiku. Nes, jeigu kažkur eis tėtis mama ir vaikas, tai dažniausiai vaikas eis vienas, nes tėvai bendraus tarpusavyje. „Konsultuodama vaikus dažnai klausiu, ką jie veikia kartu su savo mama. Vaikas atsako, jog eina į parduotuvę, tuomet paklausiu, kas dar drauge eina kartu ir gaunu atsakymą, jog - mamytės draugė. Tai tuomet iškyla klausimas, su kuo eina VAIKAS? Jis eina vienas, nes mama eina su drauge. Skirkime laiką svarbiausiems dalykams savo gyvenime“,- atviravo moteris.

Psichologė mano, jog žmonės šiais laikais į skyrybas žvelgia daug paprasčiau, tačiau skyrybas ji laiko kraštutiniu sprendimu ir teigia, kad žmonės visada pirmiausiai turi išbandyti visas kitas galimas priemones, kurios gali padėti išsaugoti santykius. „Porų, kurios galvoja apie skyrybas visuomet klausiu, ar jos mato bendrą gyvenimą ir jeigu kyla minčių, jog taip, galbūt, galima teigti, jog tikrai dar ne viskas prarasta. Tiesiog galbūt reikėtų pirmiausia susėdus pasikalbėti, kas labiausiai neramina, griauna santykius ir po to spręsti problemas“,- pasakojo pašnekovė. „Tikriausiai išsiskyrę ir besiskiriantys žmonės dabar galėtų man oponuoti teigdami, jog apie tai kalbėta buvo begalybę kartų, bet niekas nepasikeitė. Tačiau aš atvirai galiu pasakyti, jog tie pokalbiai dažnai būna ne pokalbiai, bet priekaištai - „O tu ką padarei, o ką tu padarei?“,- mintimis dalijosi moteris. Yra tokia paslauga, kaip šeimos meditacija, kuria psichologė siūlo nebijoti pasinaudoti ir kreiptis į specialistus. Tuomet žmonės turi tarpininką, kuris studijuoja, valdo situaciją ir padeda išsakyti, ko tie asmenys siekia vienas iš kito ir koks gi galėtų būti bendras gyvenimas.

 Moters teigimu, žmogus pats priima sprendimą, ar jam reikalinga psichologo pagalba. Jokiu būdu negalima daryti intervencijos, o apie pagalbos sėkmingumą, kiek naudos gauna žmogus, gali pasakyti tik tas, kuris arba jaučia, kad ta pagalba jam buvo naudinga, arba ne. „Tikrai susidūriau su ne vienu atveju, kai žmonės konsultuotis ateina nusiteikę priešiškai, bet po to jie konsultacijose lankosi dar kurį laiką“,- pasakojo pašnekovė. A. Lingienė teigė, jog konsultuojant klientą negali tapti nejautrus, bet negali ir kartu atsisėdus su tuo žmogumi verkti, visada yra rizika, bet ilgainiui išmokstama, jog problemą reikia spręsti čia ir dabar.