Kapitonas Paulius Damijonaitis sako, kad dalyvauti Tarptautinėje operacijoje – įdomu ir nenuspėjama, tačiau ir labai pavojinga, nes Afganistano žemėje vyksta ne pratybos, o realūs karo veiksmai. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Karininko karjeros laiptais sėkmingai kopiantis kriūkietis, kapitonas Paulius Damijonaitis trumpų atostogų sugrįžęs iš misijos Afganistane sutiko pasidalinti gyvenimo patirtimi kariuomenėje.
Svarbu disciplina
P. Damijonaitis pokalbį pradeda prisiminimais apie mokslo metus, praleistus Kriūkų vidurinėje mokykloje. Jis buvo gana pažangus mokinys: domėjosi istorija, chemija, daug sportavo, o apie savo tikrąjį pašaukimą – karininko profesiją – rimčiau svarstyti pradėjo būdamas aštuoniolikos. Iš pradžių Paulius studijavo tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, nes į Lietuvos karo akademiją įstoti pritrūko šiek tiek sėkmės. Todėl teko papildomai pasimokyti istorijos ir tuomet prasidėjo ketverius metus trukusios studijos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Anot pašnekovo, norint studijuoti karo akademijoje, svarbi ne tik fizinė ištvermė, bet ir psichologinis pasiruošimas. Dar priduria – reikalinga vidinė ir išorinė disciplina.
„Karininkus rengiančios mokyklos kasdienybė griežtai reglamentuota: ankstyvas kėlimasis, griežta tvarka užsiėmimuose, daug kantrybės reikalaujančios pratybos poligonuose. Kariūnai privalo laikytis griežtų vidinių akademijos taisyklių, o vėlavimas apskritai netoleruotinas. Besimokant svarbu ir pažangumas: jei pažymių vidurkis bus žemesnis nei septyni, savaitgaliais nebūsi išleidžiamas į namus“, – pasakojo P. Damijonaitis.
Karininko profesija atitiko Pauliaus Damijonaičio lūkesčius, gyvenimo būdą ir fizinį aktyvumą, skatina jį ir toliau kopti karjeros laiptais. Asmeninio archyvo nuotr.
Akademijoje jam teko krimsti aukštosios matematikos, psichologijos, tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslus, terorizmo studijas, o iš karybos pusės – karinę taktiką, karo topografiją ir inžineriją, dalyvavo kompleksinėse lauko pratybose. Anot pašnekovo, akademijoje ypatingas dėmesys skiriamas kariūnų, kaip būsimų vadų, lyderių, ugdymui. Po studijų P. Damijonaičiui buvo suteiktas pirmasis karininko leitenanto laipsnis ir pėstininkų būrio vado kvalifikacija. Praėjus penkiems sėkmingiems tarnyboms metams jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Karo inžinierius
Lietuvos kariuomenėje (po akademijos baigimo) P. Damijonaitis skaičiuoja jau septynerius metus, jis šiuo metu dirba Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo operacijų planavimo skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Darbotvarkė nėra pastovi: jis dirba ne tik štabe, planuoja pratybas, bet ir jose dalyvauja. Pašnekovas sako, kad per daugelį metų teko baigti įvairiausių karininko profesionalumą keliančių kursų, tarp kurių – standartinių ir improvizuotų sprogmenų neutralizavimas. Tai įgalina ne tik savo rankomis neutralizuoti sprogstamąjį užtaisą, bet ir vadovauti sprogmenų neutralizavimo operacijai.
„Kas toliau mano darbe? Žinoma, ateis laikas, kaip ir visiems karininkams – rotacija. Teks savo funkcinės srities patirtimi dalintis kitame padalinyje ir palikti inžinerijos batalioną“, – tvirtina P. Damijonaitis.
Pasiteiraujame, koks jo laisvalaikis? Pašnekovas sako, kad mėgsta, kaip ir jo tėvas, medžioti, namuose turi gausią medžioklės trofėjų kolekciją.
„Mėgstu gaminti dirbinius iš metalo, matydavau, kaip tėtis meistraudavo, išmokau ir aš“, – sako pašnekovas ir atskleidžia, kad iš metalo daro senų ginklų, kardų kopijas-muliažus, kuriuos yra įsigijęs muziejus.
Birželio mėnesį P. Damijonaičio iš metalo pagamintas Kriūkų mokyklos-daugiafunkcio centro herbas papuošė mokyklos pastatą, o namų sienas – nukaldintas ir Kriūkų miestelio herbas.
Kariūno duoną krimtęs Paulius dažnas svečias savo mokykloje, kartu su kolegomis kariais atvažiavęs jis moksleiviams pristato Lietuvos kariuomenę, naudojamą amuniciją ir ekipuotę, veda edukacinius-praktinius užsiėmimus.
„O giedoti kartu su kriūkiečiais „Tautišką giesmę“ ant Žemosios Panemunės piliakalnio man didelė garbė ir atsakomybė“, – sako P. Damijonaitis.
Pirmoji misija
Šiandien, užlipęs ant šio karjeros laiptelio, P. Damijonaitis ant jo užsibūti neketina ir sako, kad turi motyvacijos naujiems užmojams: jis gilina anglų kalbos žinias, kad galėtų bendrauti su aljanso kariais, dalyvauja kursuose NATO valstybėse – tokiu būdu keliama karininko kvalifikacija, dalyvauta ne vienose tarptautinėse pratybose Danijoje, Vokietijoje, Latvijoje.
Su 34-erių metų Pauliumi susitinkame jo namuose Kriūkuose, jis kelioms dienoms atostogų sugrįžo iš misijos Afganistane. Dvi dukras Tėją ir Atėnę turintis Paulius sako, kad kariškio darbas turi ir pliusų ir minusų, tiek studijuodamas, tiek misijoje jis labiausiai pasiilgsta dukrelių ir savo krašto, kuriame jam labai gera. Pašnekovas sako, kad įsiliejęs į Lietuvos kariuomenės šeimą žmogus gali tobulėti, įgyti naujų įgūdžių, yra stabilios pajamos, neslėpė, kad kariuomenėje nuolat vyksta daug pokyčių, be to, laukia daug iššūkių. Štai į misiją Afganistane kriūkietis išvyko prieš keturis mėnesius, jis karinėje bazėje vykdo pagal savo funkcinę sritį susijusias užduotis. Paulius sako, kad jam tai pirmoji misija, o atranka bei pasiruošimas jai buvo ilgas ir intensyvus.
„Nuvykus į šią šalį, vos atidarius lėktuvo rampą, plūstelėjo 46 laipsnių karščio banga. Tuomet ir pagalvojau: nejau man teks pusę metų dirbti tokiame karštyje. Ir dar – bazė įsikūrusi kalnuose, beveik 800 metrų aukštyje virš jūros lygio, todėl čia retas oras – nuolat jaučiamas deguonies stygius: kvėpuoji dažnai, bet atrodo, kad oro plaučiuose vis tiek trūksta. Aklimatizacijai man užteko savaitės“, – trumpai įspūdžiais iš misijos dalinosi P. Damijonaitis.
„Karininkus rengiančios mokyklos kasdienybė griežtai reglamentuota: ankstyvas kėlimasis, griežta tvarka užsiėmimuose, daug kantrybės reikalaujančios pratybos poligonuose. Kariūnai privalo laikytis griežtų vidinių akademijos taisyklių, o vėlavimas apskritai netoleruotinas. Besimokant svarbu ir pažangumas: jei pažymių vidurkis bus žemesnis nei septyni, savaitgaliais nebūsi išleidžiamas į namus“, – pasakojo P. Damijonaitis.
Karininko profesija atitiko Pauliaus Damijonaičio lūkesčius, gyvenimo būdą ir fizinį aktyvumą, skatina jį ir toliau kopti karjeros laiptais. Asmeninio archyvo nuotr.
Akademijoje jam teko krimsti aukštosios matematikos, psichologijos, tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslus, terorizmo studijas, o iš karybos pusės – karinę taktiką, karo topografiją ir inžineriją, dalyvavo kompleksinėse lauko pratybose. Anot pašnekovo, akademijoje ypatingas dėmesys skiriamas kariūnų, kaip būsimų vadų, lyderių, ugdymui. Po studijų P. Damijonaičiui buvo suteiktas pirmasis karininko leitenanto laipsnis ir pėstininkų būrio vado kvalifikacija. Praėjus penkiems sėkmingiems tarnyboms metams jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Karo inžinierius
Lietuvos kariuomenėje (po akademijos baigimo) P. Damijonaitis skaičiuoja jau septynerius metus, jis šiuo metu dirba Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo operacijų planavimo skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Darbotvarkė nėra pastovi: jis dirba ne tik štabe, planuoja pratybas, bet ir jose dalyvauja. Pašnekovas sako, kad per daugelį metų teko baigti įvairiausių karininko profesionalumą keliančių kursų, tarp kurių – standartinių ir improvizuotų sprogmenų neutralizavimas. Tai įgalina ne tik savo rankomis neutralizuoti sprogstamąjį užtaisą, bet ir vadovauti sprogmenų neutralizavimo operacijai.
„Kas toliau mano darbe? Žinoma, ateis laikas, kaip ir visiems karininkams – rotacija. Teks savo funkcinės srities patirtimi dalintis kitame padalinyje ir palikti inžinerijos batalioną“, – tvirtina P. Damijonaitis.
Pasiteiraujame, koks jo laisvalaikis? Pašnekovas sako, kad mėgsta, kaip ir jo tėvas, medžioti, namuose turi gausią medžioklės trofėjų kolekciją.
„Mėgstu gaminti dirbinius iš metalo, matydavau, kaip tėtis meistraudavo, išmokau ir aš“, – sako pašnekovas ir atskleidžia, kad iš metalo daro senų ginklų, kardų kopijas-muliažus, kuriuos yra įsigijęs muziejus.
Birželio mėnesį P. Damijonaičio iš metalo pagamintas Kriūkų mokyklos-daugiafunkcio centro herbas papuošė mokyklos pastatą, o namų sienas – nukaldintas ir Kriūkų miestelio herbas.
Kariūno duoną krimtęs Paulius dažnas svečias savo mokykloje, kartu su kolegomis kariais atvažiavęs jis moksleiviams pristato Lietuvos kariuomenę, naudojamą amuniciją ir ekipuotę, veda edukacinius-praktinius užsiėmimus.
„O giedoti kartu su kriūkiečiais „Tautišką giesmę“ ant Žemosios Panemunės piliakalnio man didelė garbė ir atsakomybė“, – sako P. Damijonaitis.
Pirmoji misija
Šiandien, užlipęs ant šio karjeros laiptelio, P. Damijonaitis ant jo užsibūti neketina ir sako, kad turi motyvacijos naujiems užmojams: jis gilina anglų kalbos žinias, kad galėtų bendrauti su aljanso kariais, dalyvauja kursuose NATO valstybėse – tokiu būdu keliama karininko kvalifikacija, dalyvauta ne vienose tarptautinėse pratybose Danijoje, Vokietijoje, Latvijoje.
Su 34-erių metų Pauliumi susitinkame jo namuose Kriūkuose, jis kelioms dienoms atostogų sugrįžo iš misijos Afganistane. Dvi dukras Tėją ir Atėnę turintis Paulius sako, kad kariškio darbas turi ir pliusų ir minusų, tiek studijuodamas, tiek misijoje jis labiausiai pasiilgsta dukrelių ir savo krašto, kuriame jam labai gera. Pašnekovas sako, kad įsiliejęs į Lietuvos kariuomenės šeimą žmogus gali tobulėti, įgyti naujų įgūdžių, yra stabilios pajamos, neslėpė, kad kariuomenėje nuolat vyksta daug pokyčių, be to, laukia daug iššūkių. Štai į misiją Afganistane kriūkietis išvyko prieš keturis mėnesius, jis karinėje bazėje vykdo pagal savo funkcinę sritį susijusias užduotis. Paulius sako, kad jam tai pirmoji misija, o atranka bei pasiruošimas jai buvo ilgas ir intensyvus.
„Nuvykus į šią šalį, vos atidarius lėktuvo rampą, plūstelėjo 46 laipsnių karščio banga. Tuomet ir pagalvojau: nejau man teks pusę metų dirbti tokiame karštyje. Ir dar – bazė įsikūrusi kalnuose, beveik 800 metrų aukštyje virš jūros lygio, todėl čia retas oras – nuolat jaučiamas deguonies stygius: kvėpuoji dažnai, bet atrodo, kad oro plaučiuose vis tiek trūksta. Aklimatizacijai man užteko savaitės“, – trumpai įspūdžiais iš misijos dalinosi P. Damijonaitis.
Rimas iš Gelgaudiškio:
