Nedaug yra žmonių, kurių akys tiesiog dega gyvenimu, galvoje yra instaliuotas ir atmintinai išmoktas pasaulio žemėlapis, kompiuterio archyvai pilni nuotraukų, o planuose beveik visada įjungtas lagamino krovimo mygtukas. Šakietė Jurgita Savickienė yra būtent šios kategorijos žmogus. Kasdien gyvena įprastą nuo 8 iki 17 val. dirbančios moters, mamos, žmonos gyvenimą, bet jei tik kalendoriuje šviečiasi ilgesnis savaitgalis ar pakvimpa atostogomis – pasauli, laikykis! Ir visai nebaisu nei 35 laipsnių šaltis, nei 35 karštis, svarbiausia, sako ji, nusimatyti kryptį, sudėlioti preliminarų planą ir nepamiršti palikti vietos ekspromtui.
Galvoje instaliuotas žemėlapis
Jurgitos aistra keliauti greičiausiai bus užgimusi mokykloje: geografija buvo jos mėgstamiausia pamoka, tam įtakos turėjo ir mokytoja Birutė Bendoraitienė, o auklėtoja Irena Lukšienė apskritai įkvėpė keliauti Lietuvoje, parodė pasaulio pažinimo džiaugsmą.
„Ji buvo tas žmogus, kuris mūsų klasei parodė Lietuvą ir palydėjo į pirmas užsienio keliones“, – prisimena pašnekovė ir šypsosi prisiminusi, kad daugiau nei prieš dvidešimtmetį netgi Lenkija ir Kaliningrado sritis dovanojo savotiškos užsienio kelionės egzotikos. 
Už nugaros 2999 m aukščio Tre Cime di Lavaredo viršūnės, Italijos Dolomitinės Alpės, UNESCO. Asmeninio archyvo nuotr.
Jurgita visai rimtai sako, kad jos galvoje dar mokyklos suole buvo instaliuotas pasaulio žemėlapis, nes per pamokas ji į save tiesiog gerdavo visą informaciją apie kalnus, viršukalnes, dykumas. Tada, o ir dabar ją ypač imponuoja gamta, įsimintini kraštovaizdžiai, skirtingi reljefai, nors pasitaikius progai apsilanko ir miestuose, o lietingą dieną ir muziejus visai nebloga išeitis. Žinoma, tuomet dar mokinukė ji nedrįso net pasvajoti apie kelionių kryptis, kurias dabar jau yra aplankiusi, sako, tada atrodė, kad, tarkime, Australija yra apskritai nepasiekiama svajonė.
Po mokyklos dvejojo ir svarstė įvairias studijų opcijas – nuo geografijos, lietuvių filologijos iki eksporto inžinerijos vokiečių kalba bei sporto vadybos. Bet išėjo taip, kad neakivaizdiniu būdu baigė verslo administravimą. 
Vyno degustacija Slovėnijoje. Didžiausios pasaulyje vyno taurės. Asmeninio archyvo nuotr.
„Tikriausiai tada pabijojau iššūkių ir nuėjau lengvesniu keliu, bet gyvenime jau spėjau patirti, kad visada pasigailiu pasirinkusi lengvesnį kelią“, – įžvalgomis dalijasi Jurgita ir prisimena, kad studijų laikais pradėti darbai jai atlaisvino rankas atidaryti pasaulio duris. O dar aktyviau keliauti Jurgita pradėjo susipažinusi su būsimu vyru Dainiumi, radusi keliauti mėgstančių draugų.
Geriausias kompanionas – vyras
Vienos pirmųjų tolimesnių kelionių, prisimena pašnekovė, buvo į Tatrus ir į Saremos salą Estijoje. Tada, kaip, beje, ir dabar keliones Jurgita planuoja derindama prie valstybinių švenčių ar taip vadinamųjų ilgųjų savaitgalių – taip šiek tiek galima išlošti. Toks „triukas“ yra ir vienas iš atsakymų į klausimą, kaip dirbant tradicinį darbą įprastomis valandomis galima tiek nemažai per metus pakeliauti. Ji sako, kad kai buvo jaunesni, jie su vyru keliaudavo su kompanijomis, kurios tai padidėdavo, tai sumažėdavo, bet kai gimė vaikai, kelionių vadyba paprastesnė, kai nereikia daug vieniems prie kitų derintis, todėl dažnai keliauja dviese ar keturiese su dukromis. 
Maroubra paplūdimio priemiestis, Sidnėjus. Asmeninio archyvo nuotr.
„O jei visai atvirai, tai geriausias partneris kelionėms man yra mano vyras. Aš, sakyčiau, esu organizatorė, gidė, planuotoja, o jis atsakingas už techninę dalį. Žinoma, kelionėse būna visko, įvairių emocijų, nesiekiame tobulumo, bet jose tikrai puikiai pasitikrini santykius įvairiais aspektais. O solo kelionės dar nesu turėjusi, bet kai pajusiu, kad laikas, būtinai šią patirtį pasidovanosiu – ir visai ne dėl to, jog solo kelionės dabar tapo tarsi madingos“, – paprastai kalba Jurgita.
Ji sako, kad keliones, bet ne aistrą joms tik trumpam buvo pristabdęs dukrų gimimas. Ir jei su pirmagime keliauti ryžosi tik jai esant bemaž dvejų, tai gimus antrai dukrai, šeima su keturių mėnesių kūdikiu sėdo į kemperį ir trims savaitėms pasileido per Prancūziją. Paklausta, kiek kelionių šeima dažniausiai suplanuoja per metus, Jurgita sako, kad būna įvairiai, bet bent triskart ar keturis kartus jie leidžiasi pažinti naujų vietų.
Rytas kempinge Bosnijoje ir Hercogovinoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Apie adrenaliną, serotoniną ir dopaminą
„Mes nesame viešbučių žmonės. Nesame net buvę Turkijoje ar Egipte. Kelionėse nuomojamės apartamentus, o dabar didžioji dalis mūsų kelionių yra arba kemperiu, arba autobusiuku, kuris greitai ir, beje, labai patogiai virsta miegamuoju. Planuodama keliones darau namų darbus, pasidėlioju, ką norėsime pamatyti, bet maršruto niekada iki galo nesudėlioju, nes kartais pasikliaujame sutiktų žmonių rekomendacijomis, kartais vietoje vienos dienos kažkuriame taške liekame dvi... Paliekame vietos ekspromtui ir nuotykiams – tai yra geriausia kelionės dalis“, – paaiškina Jurgita ir linksmai priduria, kad ji turi savitą keliautojo apibrėžimą. Pasak jos, tie, kas renkasi keliones su agentūromis ir guli prie viešbučių, yra atostogautojai, o keliautojai jau kita kategorija – čia tie, kurie neria į nuotykius, be skubos patiria miestų ir miestelių atmosferą, miega po žvaigždėtu dangumi arba prabunda nuo jūros ar vandenyno ošimo ant kranto... ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet namelyje ant ratų. 
Nardymas Didžiajame barjeriniame rife, Whitsunday sala, Australija. Asmeninio archyvo nuotr.
Idėjų kelionėms semiasi visur – internete, iš kitų keliautojų įspūdžių, laidų. Jei kas nors „užkabina“, Jurgitos galvoje iškart lieka šauktukas.
„Jei kur nors labai užsinoriu, žinau, kad anksčiau ar vėliau aš ten atsidursiu“, – sako ji.
Sakysite, greičiausiai ši šeima turi aukso puodą, bet išties jų namuose net taupyklės, kurioje būtų kaupiami pinigai kelionėms, nėra. Jurgita ir čia atvira – jų šeimai priimtinos biudžetinio kalibro kelionės, tam puikiai pasitarauja nuosavas kemperis ir autobusiukas. Nors kai dairosi atgal, ji sako, jog buvo pradėta nuo visai nebrangių, o dabar jau vis dažniau sau leidžia įgyvendinti ir vis po kokią prabangesnę kelionę-svajonę. Ilgas važiavimas kemperiu nevargina, nes jis kitoks, suteikiantis laisvę pasirinkti nakvynės, sustojimo vietą. O gal viskas priklauso ir nuo požiūrio, lankstumo, nuotykių alkio.
Saulėlydis ant vandenyno kranto Sal saloje (Žaliasis Kyšulys), Afrika. Asmeninio archyvo nuotr.
„Mėgstame žygiuoti po kalnus, bet ir ten apninka tas jausmas, kai jau būna fiziškai sunku, kad „o kam čia išvis reikėjo“, bet kai po penkių valandų pasieki tikslą, atsiveria visas gamtos grožis – tada supranti, kad buvo verta. Todėl aš suprantu ir palaikau visus adrenalino fanatikus, plaukiančius per vandenynus, žinau, kas juos veža – adrenalinas, o paskui tai, ką gauni – seratoninas ir dopaminas, laimės hormonai, kurie yra tikra varomoji jėga“, – dėsto savąją filosofiją pašnekovė ir vardina, kad be žygių, mėgsta slidinėti, neatsisako nardyti, o ir kiti ekstremalesni potyriai traukia ne ką mažiau.
Laplandija ir Australija... o kur toliau?
Iš apkeliautų 32 Europos šalių ir iš viso iš 40-ties jos sąskaitoje esančių kelionių Jurgita negalėtų išskirti nė vienos šalies, kuri nuvylė taip, jog gailisi pabuvusi. Tačiau ypač daug įspūdžių parsivežta iš Laplandijos ir Australijos. Kalėdų Senelio rezidencija, elnių fermos, nuo sniego lūžtančios eglių šakos – tikriausia žiemos pasaka, o ir šaltis toks, kad lauke įkvepiant sulimpa šnervės. Kelionė buvo įspūdinga dar ir tuo, jog šeimai teko įveikti gendančio kemperio iššūkį. Jurgita šypsosi prisiminusi tą jausmą, kai temsta, šąla taip, jog stiklas apledėjęs riboja matomumą, o mašinos viduje šalta net apsiklojus pledu...
„Per keliones ir iššūkius daug ko išmoksti apie save ir kitą, bet visos emocijos į stalčiukus susidėlioja tik grįžus ir praėjus kuriam laikui. Tada objektyviau įvertini ką matei, ką patyrei... Bet aš kartočiau ir kelionę su iššūkiais“, – nei nemirktelėjusi greitakalbe beria Jurgita. 
Kjeragbolten, po akmeniu žemyn į fjordą apie 1000 m. Vienas įsimintiniausių žygių Norvegijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Na, o Australija – jau visai kitas pasaulis, bet džiunglės, gamta, gyvūnija, nardymas didžiajame koraliniame rife – svajonės, kurios vaikystėje atrodė nerealios, tapo pačiupinėjamos. Savickų svajonių sąrašas platus kaip pasaulis – traukia Aliaska, Patagonija, Antarktida, norėtųsi ir į Japoniją… Su vyru dėl kai kurių krypčių būna ir karščiau padiskutuoja, bet Jurgita tiki, kad kai nori, stop nebūna.
„Be to, vis dažniau save pagaunu pasvajojant apie atskirus patyrimus, tokius kaip, tarkime, Oktoberfestas, akis užkimba už kokių gastronominių potyrių“, – išduoda pašnekovė ir priduria, kad visada ir visur ieško tikro ne „instagraminio“ gyvenimo. Savo patirtimis ji linkusi dalintis ir socialiniuose tinkluose, bet visada apgalvojant, ar turėsi ką vertingo, įdomaus papasakoti, parodyti. 
Kovo 11 vėliava ant Italijos Šveicarijos kalnų perėjos. Asmeninio archyvo nuotr.
Kai skaitysite šias eilutes, gali būti, kad Jurgita jau kraus lagaminą į Italijos Alpes – ten devynias dienas slidinės ir taip minės Kovo 11-ąją. Vasarai su šeima jau irgi turi planą – pakeliauti po Prancūziją ir nykštukines valstybes, rudeniop vėl lyg traukia link Balkanų... Kaip gerai, kad tas Savickų žemėlapis vis dar turi nepažymėtų vietų – pasaulis laukia ir nori būti apkeliautas.
Arūnas iš Ringaudų:
