Yra tekę girdėti kalbant, kad žmonės tiesiog „suserga kalnais“, kad kalnai – tarsi savotiška laboratorija, kurioje paaiškėja, koks esi iš tikrųjų, kokios tavo vertybės, kokia gyvenimo prasmė. Bene dešimtmetį į kalnus kopiantys šakiečiai Jegoras Kiškurna, Vilius Vaivada ir Kęstutis Jakštys ką tik grįžo iš ekspedicijos „Aukštyn į viršūnę! Žemyn į kraterį!“, kurios metu per septynias dienas (sausio 22–28 dienomis) su bendraminčiais ne tik įkopė į aukščiausią Afrikos viršūnę – Kilimandžarą, bet ir nakvojo krateryje. Iki šios vietos galimai nebuvo atėjusi nė viena ankstesnė lietuvių ekspedicija.
Apie aukščio geną
Kalbėti su žmonėmis, kopiančiais į kalnus, būtų galima be perstojo gal net keletą dienų, nes vaikščiojantiems žeme įdomu viskas – nuo kasdienės buities iki psichologinių momentų. Tačiau šįkart stengėmės nenutolti nuo šviežiausių įspūdžių ir šakiečius užvaldžiusio aukščio geno. Būtent tokiu pavadinimu jau bemaž dešimtmetį veikia ir šį hobį propaguojančiųjų asociacija, kuriai vadovauja šakietis Jegoras Kiškurna. Jis kartu su broliu Anatolijumi Kazlausku tuomet sugalvojo „pasivaikščioti“ po Tatrus. Vėliau prisijungė Vilius Vaivada, po penkmečio – ir Kęstutis Jakštys. Taip susiformavo asociacijos branduolys, buvo sukurtas logotipas, turėta planų netgi užsiimti švietėjiška veikla, rengti stovyklas, bet... Darbai, šeimos ir kasdieniai reikalai šiuos užmojus kol kas pristabdė. Tai kas gi tai per genas?
„Jis yra žmoguje ir skatina jį vėl ir vėl grįžti į kalnus. Jį turinčiam žmogui iškart aišku, apie ką kalbama, o neturinčiam bus sunku suprasti, kodėl reikia vargti, kopti, rizikuoti gyvybe ir dar sakyti, kad tai teikia malonumą. Ko gero, nepabandęs – nesužinosi, nes tai žodžiais sunkiai apsakomas jausmas“, – sako Jegoras.
Ambicingas iššūkis
Dažniausiai šakiečių ketveriukė keliauja savarankiškai, bendrai išsigrynina kryptis, planuoja kelionės maršrutą, rūpinasi organizaciniais reikalais, žino net nepasitarę, kuris kuo rūpinasi kraunant daiktus į keliones, todėl tikrai neištinka netikėtumų, kad, tarkime, kelionėje staiga pritrūks kad ir tokios svarbios smulkmenos kaip tualetinis popierius... Tikslus jie renkasi vadovaudamiesi principu pamatyti kuo daugiau gražiausių pasaulio viršūnių. Kartais, jei neleidžia aplinkybės, branduolys skyla pusiau ir į kalnus kopia po du. Tačiau visiems ne ką mažiau patrauklios ir ekspedicijos kartu su bendraminčiais. Kaip patys sako, labai įdomu susipažinti su skirtingo profilio ir profesijų žmonėmis, nes kalnai ir bendras tikslas visus tarsi suvienija. Todėl ir į Kilimandžaro ekspediciją trys asociacijos „Aukščio genas“ nariai Jegoras, Vilius ir Kęstutis leidosi su dar devyniais kompanijos, pasivadinusios „Narsuoliai“, nariais.
„Keliauti su grupe patogiau tiek dėl organizacinių, tiek dėl finansinių aspektų“, – paaiškina Jegoras.
O kaip kiti, nepaminėti aspektai? Juk grupėje tenka prisitaikyti?
„Lipant su grupe yra savų pliusų ir minusų: jei ištinka sunkumai, visada atsiras kas padės tiek psichologiškai, tiek tiesiogiai – galų gale paneš krupinę. Tačiau esi priverstas derintis prie bendražygių tempo, nors kai kurias atkarpas, atrodo, vienas įveiktum daug greičiau. Grupėje tikrai galioja inžinerinė taisyklė: komanda yra stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis“, – mintimis dalinasi pašnekovai.
Kilimandžaras, pasak jų, nors ir aukštas, bet techniškai nesudėtingas kalnas. Į jį ne kopiama, o užeinama – patikslina.
„Pagrindinis iššūkis pastarajame mūsų nuotykyje buvo kova su savimi ir su aukščio liga, nes dėl išretėjusio deguonies ji ištinka visus. Kai kopiama keletą dienų, šiokia tokia aklimatizacija įvyksta, bet pakilus virš penkių kilometrų aukščio reikia susitaikyti su tuo, kad kamuos galvos skausmai, bus bloga, pasireikš viduriavimas. Tam jau scenarijaus iš anksto nenumatysi, nes simptomai kaskart kopiant pasireiškia skirtingai“, – mažiau romantišką pusę atskleidžia Jegoras.
Tačiau tai jokiu būdu neatbaido nuo kopimo į kalnus, o ypač – kai ekspedicijos tikslas buvo labai ambicingas – per septynias dienas įveikti Shira maršrutą su nakvyne ugnikalnio krateryje. Kiek yra žinoma, sako šakiečiai, iki šios vietos galimai nebuvo atėjusi nė viena ankstesnė lietuvių ekspedicija. GPS nakvynės vietoje rodė ~5730 metrų virš jūros lygio, termometras – maždaug –4 °C. Nors temperatūra nebuvo itin žema, tačiau stovyklos aukštis ir deguonies kiekis gerokai pamažino jutiminę temperatūrą. Žygeiviams sušilti nebuvo paprasta, todėl nakvoti teko įsisukus ne tik į miegmaišius, bet ir į visus turėtus šiltus drabužius.
„Maža to, – priduria Jegoras, – kopiantys į Kilimandžarą geriausiai žino maždaug 2,5 km skersmens išorinį kraterio žiedą, nes jame yra aukščiausia viršukalnės smailė Uhuru Peak (5895 m). Tačiau jo viduje yra dar vienas žiedas, o šio viduje – dar ir trečiasis. Maždaug 140 metrų skersmens ir 350 metrų gylio krateris yra tarsi Kilimandžaro šerdis. Jos nesimato nuo aukščiausios kalno viršūnės, o mes buvome pasirūpinę specialiu nacionalinio parko leidimu ir turėjome progą visa tai patirti ir pamatyti savomis akimis.“
Šakiečiai pripažįsta, kad kol kas vaizdais bei patirtomis emocijomis ši kelionė buvusi pati įspūdingiausia, bet techniškai tikrai ne pati sudėtingiausia. Šioje kelionėje juos lydėjo vietinis gidas, nereikėjo ant pečių tempti sunkių nešulių – jais taip pat buvo pasirūpinta, todėl vienintelis dalykas, su kuriuo reikėjo išbūti, tai fizinė savijauta ir vidiniai išgyvenimai.
„Nakvynė buvo sudėtingiausia – kalnų liga pasireiškia dar ir nemiga. Kai pasisekdavo, pavykdavo pamiegoti kokias keturias valandas, bet būta per naktį ir dviejų valandų miego. Miegi šaltai, ryte rengiesi sušalusius drabužius. Džiaugiesi, jei apsiprausimui turi puodelį vandens, kai prasčiau – renkiesi drėgnas servetėles, valaisi dantis, pusryčiauji ir eini toliau. Būna, kad po kelių dienų žygiavimo pasvajoji apie dušą, bet sugalvoji, kad tai bus prizas, kai nusileisi. Kalnai išmoko vertinti paprastus ir elementarius dalykus“, – paprastai apie kalnų buitį pasakoja Jegoras ir priduria, kad ekspedicijose reikia daug vidinio nusiteikimo, įveikti daug psichologinių momentų, bet į tai ir remiasi visas kopimo žavesys: „Ta didžiųjų kalnų atmosfera, daug nepaliestos gamtos, matai vaizdus, kurių kiti nemato. Kai grįžti iš kalnų, jautiesi lyg ir labiau įsiprasminęs, geriau suvokęs visą gamtos grožį ir didybę, tai tikrai ne tas pats, kas nuvažiuoti į pajūrį... Visai kituose dalykuose pamatai prasmę, grožį.“
Aukščiausią kalną Afrikoje, kurio aukštis siekia net 5895 metrus, įveikia maždaug 70–80 proc. bandančių tą padaryti. Nacionalinio parko taisyklės įpareigoja samdytis vietinį organizatorių, gidus, nešikus, galima samdyti net ir virėjus. Teorinis pasiruošimas (maršrutas, nakvynės, vietinis organizatorius) truko nuo rugsėjo, o didelio fizinio pasiruošimo šakiečiams jau nereikia, kadangi jie reguliariai aktyviai keliauja.
„Esame turėję ir tikrai techniškai sudėtingų iššūkių. Žiemą yra tekę vieniems kopti į Italijos Grand Paradiso viršūnę, nakvoti taip vadinamoje kalnų chatoje. Pastaroji kelionė visai kitokia – ją įveiki dviem, o ne keturiomis, be to, ir oras pasitaikė geresnis nei prognozavo, ten daug turistų, daug lipančių – vienoje šturminėje stovykloje nakvojo netoli tūkstančio žmonių, visai kitokia atmosfera“, – dalinasi įspūdžiais šakiečiai.
Svajonėse – naujos viršukalnės
Visi fiziniai ir psichologiniai patirti iššūkiai jau besileidžiant kalnu žemyn greitai išnyksta ir jokiu būdu neatbaido nuo tolimesnių kelionių. Atvirkščiai – jau grįžę namo ir prieš kelias dienas susitikę pasportuoti vyrai tarėsi, kur patrauks toliau, jie svarsto: „Dar tiksliai nežinome kur, bet idėjomis jau pasidalinome. Pasvajojame arba apie sudėtingą žygį Alpėse, arba kitą žiemą lipti į Akonkagvą – aukščiausią Amerikos ir Pietų pusrutulio kalną.“
Ar namiškiai jus ramia širdimi išleidžia į visus žygius?
„Pirmiausia ačiū jiems, kad apskritai supranta mūsų aistrą, palaiko. Išleidžia, žinoma, su nerimu, nes alpinizmas labai pavojingas užsiėmimas. Tačiau jis pavojingas tada, kai neapgalvotai rizikuoji, nes teoriškai kiekviename alpinistiniame žingsnyje yra bent kelios apsaugos“, – kalba šakiečiai. Todėl jie sako, kad į nieką nereikėtų numoti ranka, negalvoti – čia greit prabėgsiu neprisirišęs... Dėl tokio požiūrio ir ištinka nelaimės. Kitus pražudo jėgų nepamatavimas ar pervertinimas, todėl daug nelaimių ištinka grįžtant.
„Kai pradėjome savo žygius į kalnus, buvo daugiau tokio paiko entuziazmo, dabar jau turime patirties, tampame profesionalesni, be to, jaučiame atsakomybę grįžti gyvi ir sveiki, todėl nepasiduodame nei sportiniam azartui, nei adrenalinui. O traumų, susižalojimų esame patyrę tik per treniruotes. Yra tekę kopiant į kalnus apsisukti ir grįžti namo, nes pamatėme, kad eiti toliau esame nepasiruošę. Žinoma, iš pradžių tokiu atveju lydi nusivylimo jausmas, tačiau grįžus supranti, kad pasielgei teisingai. Kalnas, kuris vieną kartą neįsileido, įsileis kitąkart...“ – pasakoja Jegoras.
O visiems, norintiems pasitikrinti, ar jie savyje turi aukščio geną, šakiečiai pradžiai siūlo pasimatuoti kad ir Lenkijos Tatrus, kur protingai suplanavus kelionę ir nakvynę gali įsitekti į 300 eurų. Už tiek, juokiasi jie, kartais net į lietuvišką pajūrį savaitgaliui nenuvažiuosi. Tačiau svarbu viskuo iš anksto pasidomėti, nes jiems ne kartą kalnuose yra tekę gelbėti akivaizdžiai kalnams nepasiruošusius žmones.
Vargu, ar kas gali atsispirti kalnuose patiriamam pirmapradės buities paprastumui: laužas, puodas, kuprinė, nutrinti batai, jokių ar beveik jokių telefonų, tik didinga ir tokia žodžiais sunkiai nusakoma motina gamta...
Lina Morkūnienė
Arūnas iš Ringaudų:
