Šakietis Aldas Palubinskas apie kelionę į Rytų Azijos šalis – Pietų Korėją, Japoniją – svajojo ne vienerius metus, todėl, atsiradus galimybei vieną savo studijų Kauno technologijos universitete (KTU) semestrą pasimokyti ne kur kitur, o būtent Seulo Chung-Ang universitete, nesuabejojo nė akimirką.

Ne veltui sakoma: svajok atsargiai, nes svajonės linkusios pildytis. Taip atsitiko ir mūsų kraštiečiui Aldui, kuris būdamas intravertu – tylia, santūria ir mąslia asmenybe – nepabijojo išeiti iš savo komforto zonos ir pagal „Erasmus+“ jaunimo mainų programą išvyko mokytis į Pietų Korėją, kur keturis mėnesius studijavo anglų ir korėjiečių kalbas.

Pasak A. Palubinsko, išvykti mokytis į Pietų Korėją buvo daug norinčių, nes studijos Rytų Azijos šalyse šiuo metu darosi vis populiaresnės, todėl nebuvo užtikrintas, ar pavyks patekti, tačiau jam nusišypsojo sėkmė ir nuo praėjusių metų rugsėjo iki Naujųjų metų jis tęsė savo studijas ne Kaune, o Seule.

„Rekomenduoju visiems išbandyti savo jėgas Chung-Ang universitete, kur mokosi apie 30 tūkst. studentų, tarp kurių 1 tūkst. užsieniečių“, – pasakojo šakietis, vardindamas visus privalumus svečioje šalyje: bendrabutį su visais patogumais, kur kambariuose gyvena po du studentus, puikiai sutvarkytą ir mokslams pritaikytą studentų miestelio infrastruktūrą.

Aldo teigimu, jam pasisekė, kad kelionės į Seulą metu jis susipažino su dar dviem lietuviais, kurie vyko mokytis į tą patį universitetą. Ir nors nė su vienu iš jų gyventi į vieną kambarį nepateko, tačiau turėjo puikų kambarioką iš Slovėnijos, su kuriuo labai susidraugavo.

Paklaustas, kaip sekėsi išmokti korėjiečių kalbą, vaikinas buvo atviras: kadangi KTU studijuoja technikos kalbos vertimą ir kaip papildomą kalbą yra pasirinkęs prancūzų, pastebėjo, kad kalbų mokymasis didelių problemų nesukelia.

„Mane nustebino labai lengva korėjiečių abėcėlė. Ją išmokus, praktiškai gali perskaityt ką nori. Tarptautiniai žodžiai persiskaito labai paprastai ir viską eina suprast. Per dieną–dvi galima perprasti“, – patikino šakietis, kuris gana lengvai krimto ir mokslus, nors Chung-Ang universitete tarp studentų jaučiama didelė konkurencija, net yra posakis: jei įvertinimas mažesnis už 100 balų, tai reiškia, kad dar reikia mokytis.

Pašnekovas pasakojo, kad paskaitos buvo labai įdomios ir gyrė dėstytojus, kurie viso užsiėmimo metu sugeba sutelkti šimtaprocentinį dėmesį į savo studentus ir sudominti juos. Beveik visi jo mokytojai buvo korėjiečiai ir tik du amerikiečiai, kurie dėstė akademinę anglų kalbą ir debatų – kalbėjimo meno.

„Kas išsiskiria moksluose – nėra jokios įtampos ir baimių, labai daug pozityvumo ir įtraukimo. Viena paskaita, trunkanti 1 val. 15 min., prabėga labai greitai. Kas rytą atsikeli norėdamas mokytis, nes įdomu, ką sužinosi šiandien“, – atviravo A. Palubinskas, pripažinęs nelabai ir norėjęs sugrįžti.

Šakietis pasakojo, kad jį sužavėjo Pietų Korėjos vaizdai, nes savotiško žavesio turi ir didmiesčio panoramos su įspūdingais dangoraižiais ir vakariniu gyvenimu, ir nuostabiai graži gamta – kalnai, kriokliai, skaidrus kaip krištolas žalsvo atspalvio vanduo, dar niekur kitur nematytos uolienos, dengiančios paplūdimius, randamos salose, kurių galima suskaičiuoti apie 3 tūkst., įspūdingos architektūros nameliai.

Aldas pasakojo, kad Čedžu, vieną iš salų, jis aplankė ir net įlipo į joje esančią aukščiausią Pietų Korėjos viršukalnę – neveikiantį ugnikalnį Halasaną, stūksantį 1 tūkst. 950 m virš jūros lygio. Visa kelionė pirmyn ir atgal užtruko apie 12 val., tačiau tai, ką pamatė, paliko neišdildomą įspūdį. Vaikinas rodė užfiksuotus, kvapą gniaužiančius vaizdus savo telefone, kuris tiesiog lūžta nuo nuotraukų gausos. Ne ką mažiau įspūdingas jam buvo ir antras pagal dydį Pietų Korėjos miestas Busanas, kuris yra didžiausias šalies ir penktas pagal dydį pasaulio uostas, įsikūręs Korėjos sąsiaurio pakrantėje, Nakdongo upės slėniuose. Pagal administracinį suskirstymą Busanas turi metropolinio miesto statusą. 

„Kalnai, šalia jų esantys dangoraižiai, įdomios gatvės, kuriomis važinėja elektrinės mašinos, nesukeliančios didelio triukšmo, nes girdisi tik padangų čiužėjimas“, – prisiminė A. Palubinskas, ilgai negalėjęs pasakyti, kas paliko didžiausią įspūdį Pietų Korėjoje, nes viskas, ką pamatė, gerokai pranoko jo lūkesčius, net saulėtekiai ir saulėlydžiai atrodė kitokie nei gimtinėje.

Prie maisto šakietis irgi teigė pripratęs iš karto. Ryžiai, kurie lyginami su mūsų duona kasdienine, jam nenusibodo, o mėsą vaikinas pavadino labiau komplimentu daržovėms, nes jų korėjiečiai kasdien suvalgo labai daug. Pašnekovas prisipažino, kad iki išvykstant į Rytų Aziją su lazdelėmis nebuvo tekę valgyti, tačiau pabandė ir perėmė tą tradiciją. 

Žmonės labai draugiški, gerbiantys vieni kitus. Teko priprasti prie to, kad sveikinantis reikia ne paduoti ranką, o linktelėti galvą. Ne mažiau šakietį nustebino ir gatvių švara. Nors šiukšlinių nedaug, tačiau niekas jų nemėto, o dažniausiai pasiima su savimi. 

Pietų Korėja taip sužavėjo vaikiną, kad po studijų jis neskubėjo namo, o nusprendė pasinaudoti proga ir Naujųjų metų išvakarėse išskristi ne į Lietuvą, o į Japoniją, kurioje praleido porą savaičių. Čia jis apžiūrėjo šalies sostinę ir didžiausią miestą – Tokiją, kuriame gyvena per 30 mln. gyventojų. Čia ir sutiko Naujuosius metus. 

„Kas įstrigo labiausiai? Tai, kad jie labai tyliai sutiko metų pasikeitimą. Išmušė 12 ir toks uch... Net pagalvojau, ar čia Nauji metai, ar dar ne“, – pasakojo šakietis, pabrėžęs, kad keista buvo ta tyla, be jokių fejerverkų ir didelių linksmybių, nors tai yra pati svarbiausia šventė Japonijoje.

Esminių skirtumų iš Pietų Korėjos į Japoniją patekęs Aldas teigė nepastebėjęs. Jam tai buvo tas pats, kaip iš Lietuvos nuvykti į kurią nors kitą Europos šalį – viskas labai panašu ir kultūriniu, ir tradicijų atžvilgiu, tačiau aišku, kad abi šalys turi ir savitumo.