baneris leidinys

rugyte_mokinesVasario 28 dieną Jurbarko parodų ir koncertų salėje buvo atidaryta mūsų krašto dailininkės Lolitos Rūgytės ir jos mokinių, Šakių Meno mokyklos dailės skyriaus ketvirtokių Mortos Burdilauskaitės ir Marijos Rinkevičiūtės tapybos darbų paroda. Tai jau antroji šakietės paveikslų paroda, kurią pasiūlė surengti  Jurbarko krašto muziejus.

Nuotr. Dailininkė L.Rūgytė džiaugėsi galimybe senojoje Jurbarko cerkvėje surengti tapybos darbų parodą kartu su savo mokinėmis M.Burdilauskaite (dešinėje) ir M.Rinkevičiūte.

Pačios dailininkės teigimu, senojoje Jurbarko cerkvėje savo tapybos darbus ji eksponavo prieš devynerius metus. Tad labai džiugu, kad po kurio laiko ir vėl čia savo spalvomis ir neįprastomis idėjomis prabilo šakiečių paveikslai. Kadangi parodų salėje telpa 40 eksponatų, L.Rūgytė prie šios parodos pasiūlė prisidėti ir savo mokinėms, su kuriomis kartu dirbo „Meno vaivorykštės“ dienų metu. Tad šalia 32 dailininkės paveikslų  galima pamatyti ir 4 Mortos bei 3 Marijos tapybos darbus.

Į parodos atidarymą susirinkę jurbarkiečiai turėjo ne tik kur akis paganyti, bet ir pasiklausė puikios muzikos. Ne tik kūrybingai tapanti, bet ir ne mažiau gražiai fortepijonu skambinanti Marija žiūrovams padovanojo muzikinį kūrinį. Pasak L.Rūgytės, jiems netrūko ne tik dailės mėgėjų dėmesio, kurie domėjosi, kaip gimsta paveikslai, kokie įkvėpimo šaltiniai skatina kurti, kaip jauni žmonės pasuka kūrybos keliu, bet ir gausaus žurnalistų būrio. Parodos atidarymą filmavo ir Jurbarko televizija.

„Draugo“ inf.
bibliotekosGiedrė PLEČKAITYTĖ

Šių metų rudenį Šakių viešoji biblioteka švęs 75-erių metų sukaktį. Nemenkas šios įstaigos nueitas kelias bus paminėtas ne tik planuojamame šventiniame renginyje, bet ir įprasmintas istoriniame darbe. Šiomis dienomis intensyviai rašoma bibliotekos istorija, kurią atsidavusiai ruošia ilgametė bibliotekininkė, bibliografė Onutė Naujokienė.

Nuotr. Ilgametė bibliotekininkė O. Naujokienė iki rudens įsipareigojusi parašyti 75-erius metus apimančią Šakių viešosios bibliotekos istoriją.

Paskelbtas konkursas

Belaukiant minėtos sukakties, rajono centrinė biblioteka šiemet didelį dėmesį skiria šios įstaigos istorijos rašymui. Metų pradžioje viešosios bibliotekos administracija paskelbė kraštotyros konkursą, kuriame pakviesti dalyvauti visų 24 rajone veikiančių padalinių bibliotekininkai. Konkurso metu bus siekiama išsiaiškinti bibliotekos padalinių istorinius faktus, parengti bibliotekų istorijas, metraščius, kronikas. Tikima, kad tai padės atskleisti tikslią rajono bibliotekų istoriją. Pernai Šakių bibliotekoje viešėję specialistai iš Vilniaus mokė rajono bibliotekininkus, kaip paruošti, apipavidalinti jų atstovaujamų bibliotekų istoriją. Konkursiniai darbai vertinimo komisijai bus pristatyti iki spalio 1 dienos. Speciali komisija įvertins sukauptos kraštotyrinės medžiagos pateikimą, kūrybiškumą, informatyvumą, originalumą, meniškumą, medžiagos sklaidą ir tęstinumą. Geriausių darbų autoriai specialiais prizais bus apdovanojami bibliotekos 75- mečio paminėjimo šventėje.
bosasIlgesio apimtas poetas Jonas Mačiulis - Maironis rašė: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų, kad ištartų nors vieną, bet gyvą žodelį iš senovės laikų...“ Šiuose poeto žodžiuose telpa labai daug. Čia ir protėvių vėlės ir karžygiška senųjų amžių žmonių dvasia. Deja, nieko neprikelsi ir nesužinosi. Tik žinoma, kad Sudargas garsėja piliakalniais, garbinga praeitimi ir aršiomis kautynėmis su kryžiuočiais. Čia numinti ir knygnešių takai. Žavimės gražiais piliakalnių ir Nemuno vaizdais. Viskas žadina patriotinius jausmus, meilę Sudargui ir jo žmonėms. Daug sudargiečiai iškentėjo ir pastaraisiais šimtmečiais. Gyvenimo viesulai blaškė žmonių likimus. Išnyko bakūžės šiaudiniais stogeliais, dalgių žvangėjimas, nutilo maldos ir dainos iš vargo nupintos. Praėjęs  karas beveik pasiglemžė Sudargą. Neliko bažnyčių, sugriauta daug namų, nemažai žmonių išsibėgiojo į svetimus kraštus. Vis mažiau jaunų žmonių mokykloje.

Visgi, niekad negali išnykti vardai tų žmonių, kurie čia gimė, augo, gyveno, plušo, skubėjo. Kiekvienas versdamas savo gyvenimo knygą, lapas po lapo, apmąstęs garsią Sudargo senovę, pamąstykim ir apie ateitį. Reikia patiems statyti, kurti, puošti Sudargą. Jei garsus jis senove, karžygiais ir knygnešiais, tai atsidūsėję pamąstykim, kad reikia darbuotis mums visiems. Kol kas pasvajokime, ką esame pajėgus atlikti patys. Kiekvienam įmanoma kurti tvarką prie namų, ūkinių pastatų, sodybų ir tuo didžiuotis. Reikėtų net ir išsamaus leidinio apie Sudargą, jo garbingą senovę. Tai svarbu. Reikia pasidžiaugti, kad sutelktomis bendruomenės pastangomis ir darbu jau nemažai padaryta. Piliakalnius ir miestelio aikštę galėtų puošti medinė senovinė pilis, paminklai pilių gynėjams ir knygnešiams. Galbūt jau beveik sutvarkytoje buvusioje akmenų bažnyčios vietoje ar jos šventoriuje galėtų iškilti taip pat iš akmenų, stovėjusios bažnyčios maketas. Bet pripažinkime, kad tai beveik neįmanoma. Ypač sudargiečiams reikia kultūros namų. Galima pasvajoti ir apie Sudargo kraštotyros ir knygnešystės muziejėlio įkūrimą ir kt. Suprantama, kad viskam reikalingi pinigai, darbas ir laikas. Taip pat reikalingas visų sutarimas. Sugrįžus į netolimą praeitį yra apie ką susimąstyti. Nors gyvename ne skurde, bet dalinkimės viskuo: duona, meile, dvasine šiluma. Jei reikia, tai atverkim savo širdyse taikos ir ramybės vartus. Žengiant į šviesesnį Sugargo rytojų, turime gyventi ir sugyventi. Įsiklausykim į šį sąmoningą posakį: „ Tu šiukšlini man, aš šiukšlinu tau ir visi skendime šiukšlėse.“
siuikieneGiedrė PLEČKAITYTĖ

Praėjusį savaitgalį sostinėje nušurmuliavo milžiniško žmonių dėmesio sulaukusi tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Todėl šiomis dienomis viešumoje nestigo pačių įvairiausių diskusijų apie knygų vaidmenį mūsų gyvenime. Vienintelio Šakiuose veikiančio knygyno „Pegasas“ vadovė Odeta Šiuikienė sako, jog šakiečiai noriai perka knygas. Panašu, jog ir besiskverbiančios naujovės dar ilgai nepakeis skaitytojų noro rankose laikyti knygą.

Nuotr. Knygyno vadovė O. Šiuikienė pastebi, kad šakiečiai noriai renkasi lietuvių autorių knygas.  

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad net 31 proc. šalies gyventojų per pastaruosius kelerius metus nėra perskaitę nė vienos knygos. Rodos, šis faktas liudytų tai, kad lietuviai vis rečiau atsiverčia knygą, tuo pačiu rečiau apsilanko ir bibliotekose bei knygynuose. Šiomis dienomis nušurmuliavusi Vilniaus knygų mugė paskatino pasidomėti, koks šakiečių požiūris į naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą.
sakijaTikriausiai tik dabar Šakių folkloro ansamblis „Šakija“, atlaikęs tikrą Užgavėnių maratoną, gali lengviau atsipūsti. Kolektyvas, parengęs unikalią ir išskirtinę etnografinę programą, kviesdamas pavasarį, džiugino ne tik rajono gyventojus.

Nuotr. „Šakijos“ artistai visus džiugino ne tik įspūdingomis kaukėmis, bet ir unikalia etnografine programa.

Pasak kolektyvo vadovės Virginijos Snudaitienės, Užgavėnių programą su suvalkietiškomis dainomis, šokiais ir papročiais kolektyvas rengė tris mėnesius. Pirmiausiai „Šakija“ ją pristatė Rumšiškėse vykusioje Užgavėnių šventėje, vėliau Sintautuose, Sudarge ir Šakiuose. Bene geriausio įvertinimo šakiečiai susilaukė Rumšiškėse. Be to, iš 21 kolektyvo mūsų regioną atstovavo tik du - „Šakija“ ir „Lankupa“ iš Vilkaviškio. Mūsiškiams atiteko apdovanojimai už geriausias avino (Teresė Petrašiūnienė) ir velnio (Zita Endriukaitienė) kaukes. Be to, apdovanojimo sulaukė ir jauniausia šakiečių persirengėlė – devynmetė čigonaitė Jūratė Zybartaitė.

„Draugo“ inf.
salnaitieneGriškabūdietė Genutė Šalnaitienė pripažįsta, kad jaunystėje nuo mezgimo ir panašių rankdarbių net šlekta darydavosi, o dabar ji visų miestelio parodų dalyvė ir aktyvi bendruomenės narė, kurios gyvenimas tiesiog neatsiejamas nuo kultūros.

Nuotr. G. Šalnaitienė juokavo, kad po jos mirties kultūrininkai galės pasiimti jos paveikslus, o kol kas jie puošia pačios autorės namų sienas. Tiesa, griškabūdietė nevengia patinkančius darbus padovanoti ir savo draugėms.

„Mama sakydavo, kad va, tokia merga ir sau nė kojinių nusimegzt negali, o mane net pykindavo nuo tokių dalykų, šlekta darydavosi“, - prisimindama jaunystės dienas pasakojo G. Šalnaitienė, kurios darbų paroda neseniai puošė Zanavykų krašto muziejaus sienas. Vėliau ji sako visai atsitiktinai gavusi siūlų kamuoliuką, paėmusi į rankas mezgimo knygą ir taip prasidėjo jos kelias rankdarbių link. Dabar ji mezga pirštines, įvairiausias kojines, neria servetėles, paveikslus. Senjora prisiminė, kad kažkada Palangoje sutikta moteris net gatvėje teiravosi, ar nerta palaidinė, kurią dėvėjo Genutė, neparduodama. „Aišku, kad ne. Tai ką, aš paskui nuoga liksiu?“ - nestokodama humoro jausmo pasakojo griškabūdietė, dėkodama, kad tą bobą, tai yra ją, pagerbti susirinkome.  
Vasario 22 dieną Vilniuje įspūdingą gimtadienį pasitiko 1941 metų birželio 22 – 28 dienų sukilimo dalyvis, nusipelnęs Lietuvos aviatoriaus, dimisijos leitenantas Viktoras Ašmenskas, gimęs Šakių rajone.

Vilniaus rotušėje nuaidėjo iškilminga šventė, skirta 1912 metų vasario 19 dieną Šakių rajono Viliūšių kaime gimusiam ir garbingą 100-ąjį jubiliejų pasitikusiam V. Ašmenskui. Beveik visą gyvenimą Vilniuje pragyvenęs šimtametis šiomis dienomis sulaukė didelio respublikinės žiniasklaidos dėmesio. Puikią atmintį turintis V. Ašmenskas žurnalistams pasakojo savo gyvenimo istoriją bei linkėjo lietuviams būtų draugiškesniems vieni kitiems. Lietuvai nusipelniusį, elegantišką iš mūsų krašto kilusį sukaktuvininką sveikinimais pagerbė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys, profesorius Vytautas Landsbergis, kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas, generolas majoras Edvardas Mažeikis, Karinių oro pajėgų kariai.

V. Ašmenskas, 1924 metais baigęs Jankų pradžios mokyklą, įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, 1925 -1927 metais mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau baigė Aukštesniąją technikos mokyklą, Nidos sklandymo mokyklą, Lietuvos aeroklubo lakūnų kursus. Tarpukario laikotarpiu - 1935-1936 metais jis atliko karo prievolę Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalione, vėliau – Ginklavimo valdybos artilerijos dirbtuvėse. 1939 metais V. Ašmenskas išvyko stažuotis į Karo aviaciją, kur įvaldė lėktuvus ANBO-III, ANBO-V, ANBO-VI, „Fokker D.VII“, „Ansaldo A.120“. 1969 metais jis buvo išrinktas Aukštojo pilotažo, po ketverių metų – Parašiutinio sporto federacijos pirmininku. 1989-1992 metais jis buvo paskirtas Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi. Nuo 1992 metų V. Ašmenskas - Lietuvos aeroklubo garbės narys. Nuo 1994 iki 2000 metų jis buvo 1941 metų birželio 22 - 28 dienų sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės dimisijos leitenantas, Lietuvos aviacijos pradininkas, kovotojas už Lietuvos laisvę.

Už nuopelnus šaliai V. Ašmenskas yra gavęs pačius įvairiausius apdovanojimus: S. Dariaus ir S. Girėno medalį, Gedimino ordino I laipsnio medalį, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių, Atsargos karininkų sąjungos medalį.

„Draugo“ inf.
detalus_planasGiedrė PLEČKAITYTĖ

Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius atkreipė dėmesį į niekaip nepatvirtinamą Gelgaudiškio dvaro sodybos detalųjį planą. Esą šio plano tvirtinimui koją kiša VĮ „Šakių miškų urėdija“, nesutinkanti, kad į detalųjį planą įeinanti urėdijai priklausanti miško žemė turės keisti paskirtį. Tai, kaip žinia, ribotų ūkinę veiklą. Tačiau jau šiomis dienomis situacija pasikeitė kardinaliai.

Nuotr. Paveldosaugininką A. Milių neraminęs Gelgaudiškio dvaro sodybos detalusis planas bus patvirtintas jau artimiausiu metu.  

Nepatvirtina plano

Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vadovas A. Milius nuogąstauja, kad jau gana ilgai užsitęsė Gelgaudiškio dvaro sodybos detaliojo plano tvirtinimas. Tai patvirtino ir Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas. Pasak jo, 2010 metais šis planas buvo parengtas pagal Marijampolės apskrities viršininko administracijos užsakymą. Net 118 ha Gelgaudiškio dvaro sodybos teritoriją sudaro istorinė 85 ha ploto dvaro sodybos teritorija bei prie jos prijungta Pakalniškių kaimo gyvenamoji teritorija su šalia esančiais karjerais ir mišku, užimančiais 33 ha plotą. Pasak V. Girdausko, apskrities parengtame plane buvo numatytas vienas sklypas, kuris apima ir miesto, ir kaimo teritorijas. Taip nebuvo atskirta Gelgaudiškio miesto riba, turėjusi atskirti miesto ir kaimo teritorijas. „Dėl šios priežasties šio plano nebuvo galima teikti svarstyti rajono tarybai. Tai taip ir kabo nepatvirtintas“,- kalbėjo V. Girdauskas. Beje, pats planas kol kas priklauso Vidaus reikalų ministerijai.  

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos