Nuo šiandien prasideda varyminės medžioklės sezonas. Šio medžioklės būdo dėl pandemijos buvo atsisakyta du sezonus iš eilės. Šiais metais medžiotojų būreliai ir klubai gali organizuoti tokias medžiokles, bet yra ir tokių, kurie šio medžioklės būdo šįmet atsisako dėl kitų priežasčių.

Medžiojamuosius gyvūnus medžioti varant leidžiama nuo spalio 15d. iki sausio 31 d., o tokius gyvūnus, kaip lapes, mangutus, kanadines audines, miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus, medžioti varant ne miškuose leidžiama iki kovo 31 d. Šernai medžiojami visus metus. Tačiau ir iki sezono pradžios vyko selektyvi kanopinių žvėrių medžioklė, daugiau dėmesio skiriant patinų atrankai. Medžiotojai selekcininkai šiam tikslui naudojo kitus medžioklės būdus – tykojimą, sėlinimą, laukimą bokšteliuose. Nuo šių būdų medžioklės su varovais skiriasi aktyvumu – dažniausiai jos suburia didesnį medžiotojų būrį, taip pat jų metu galima geriau pažinti mišką, stebėti, kiek ir kokių gyvūnų yra medžioklės plotuose. Tokios medžioklės pagrindinis tikslas nėra sumedžioti kuo daugiau gyvūnų – daugiau tai yra aktyvus poilsis gamtoje su bendraminčiais. Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) medžioklės žinovas žuvininkas Gintautas Liepuonis sako, jog Lukšių medžiotojai ir šiais metais atsisako medžioklėss varymo būdu dėl labai paprastos priežasties – žvėris, kuriuos reikia sumedžioti, jiems kuo puikiausiai sekasi sumedžioti tykojant ir tas būdas jiems labai pasiteisino.

„Tykojant sumedžioji tuos žvėris, kuriuos reikia sumedžioti. Per varymines medžiokles žvėris bėga išgąsdintas mišku per krūmynus ir nelabai matai, nelabai gali įvertinti, ar tai dar produktyvus žvėris, ar jau medžiotinas. Būna, kad sumedžioji patelę ar tą, ką dar nereikėjo sumedžioti, netyčia, nespėjus to įvertinti. O medžioklėje tykojant jau yra kitaip – žvėris išeina ramus, jį gali apžiūrėti, įvertinti amžių ir kt. Tokiu būdu iš bandos išimami tik neproduktyvūs, medžiojami žvėrys“, – aiškino G. Liepuonis.

Tačiau čia pat žinovas priduria, jog kiekvienas klubas pats sprendžia, ar organizuoti varymines medžiokles. Kiek jam teko girdėti, dauguma būrelių šį sezoną jas darys, bet tiesiog mažins skaičių, t.y. ne kiekvieną ar kas antrą savaitgalį, bet kokį kartą per mėnesį.

Anot G. Liepuonio, be to, ankstesnis aplinkosaugos ministras Kęstutis Mažeika pakeitė tvarką, pagal kurią dabar varyminėse medžioklėse galima medžioti ir elninius žvėris (ir patinus), ir gali tai daryti bet kas, nebūtinai selekcininkai. Tai reiškia, kad gali būti sumedžioti ir produktyvūs, jauni gyvūnai, o tai gali smarkiai atsiliepti tos rūšies gyvūnų populiacijos kokybei, nes anksčiau elniai būdavo medžiojami tik tie, kurie būdavo ne jaunesni negu 10 metų. G. Liepuonis sako, kad dabar šis atsakomybė „pakabinta“ ant medžiotojų pečių, o per varymines medžiokles patino brandą itin sunku įvertinti.

„Viena vertus, ir tas šūvis gali būti neteisingas ir nesaugus, nes žvėris gali būti tik sužeistas ir dar ilgai po to kankintis. Kita vertus, ir sumedžiojama kartais ne tą, ką reikia. Dabar, ką nori šauk ir kaip nori šauk, bet medžioklėje vis dėlto mėsa nėra pagrindinis dalykas – čia svarbiau atranka ir šiokia tokia selekcija vykdoma, bet apie kokią selekciją čia galima kalbėti...“ – nepritaria naujai tvarkai medžioklės žinovas.

Ne visiems medžiotojams patinka ir nauja tvarka, pagal kurią kanopinius žvėris medžiojant negalima naudoti švino šratų – medžioklė tampa nebesaugi, gali atsirasti daug suluošintų žvėrių, kurie vėliau kankinsis, o medžiotojams tenka didžiulė atsakomybė paleidžiant šūvį, nes kulka yra daug galingesnė ir pavojingesnė šaudymo priemonė nei švino šoviniai.

Dar viena niekada nesibaigianti problema – diskusijos dėl vilkų medžioklės, nors tai nedaug susiję su varymine medžiokle, nes vilkus galima medžioti ir kitais būdais, pavyzdžiui, tykojant ar sėlinant. Anot Šakių MŽD medžioklės žinovo, valstybė nenori leisti medžiotojams spręsti šios problemos, bet ji kasmet vis gilėja. Vilkų daugėja, jie nebijo žmogaus, darosi vis drąsesni, nes jų bandos didėja, jie jaučiasi stiprūs – eina arčiau namų, pjauna šunelius, o medžiotojai jų didžiules gaujas nuolat fiksuoja pamiškėse įrengtomis vaizdo kameromis.

„Vilkų medžioklėje yra labai daug tvarkytinų dalykų, į tai politikai neatsižvelgia. Būtų gerai, kad tas tvarkas spręstų ir priimtų ne politikai, o mokslo žmonės arba žmonės, kurie apie tai supranta. Reikia reguliuoti medžiojamų vilkų kiekius, nes pastaruoju metu vilkų atsirado labai daug. Reikia priimant įstatymus atsižvelgti ir į medžiotojų rekomendacijas“, – sako G. Liepuonis.

Jam pačiam medžiotojai siunčia vaizdo įrašus, kuriuose matyti, jog po penkis, keturis ar tris suaugusius, subrendusius vilkus ateina prie šėryklų. Anot žinovo, tokios bandos jau nebijo ateiti ir prie gyvenviečių. Vaizdo kamerų įrašai žinovui buvo atsiųsti iš Slavikų krašto, kur visai neseniai, prieš keletą savaičių, Rociškių kaime buvo išpjauta ne tik ūkinių gyvulių, bet ir šunų. Žinovui dalyvaujant medžioklės trofėjų apžiūroje Šalčininkuose buvo pristatyti perspektyvaus danieliaus ragai – pasirodo, jog vilkų sužalotą danielių teko medžiotojams nušauti, nors tai dar buvo jaunas patinas. Anot medžioklės žinovo, paaiškėjo, kad tame krašte buvo išpjauti visi danieliai, kuriuos buvo nupirkę ir įveisę patys medžiotojai.

Anot G. Liepuonio, jeigu valdžia daugiau pasitikėtų medžiotojais, suteiktų jiems ir visus jų prašomus naudoti įrankius, gamtoje ir kai kurių žvėrių populiacijoje būtų daugiau tvarkos, visi turėtų daugiau  naudos.