Bėgdami nuo karo ir ieškodami prieglobsčio, į Lietuvą atvyko daugiau nei 82 tūkst. ukrainiečių. 29,5 tūkst. iš jų įsidarbino mūsų šalies įstaigose, tačiau dėl kalbos barjero ir būdami finansiškai pažeidžiami jie dažnai atsiduria nesąžiningų darbdavių pinklėse, tampa prekybos žmonėmis taikiniais. Šiais faktais domisi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, ginantis išnaudojamų darbuotojų, ypač migrantų, teises. Jo vadovė Kristina Mišinienė penktadienį sukvietė atsakingų organizacijų atstovus, kad išgirstų, su kokiomis problemomis migrantai iš Ukrainos susiduria mūsų rajono savivaldybėje.

Pasak K. Mišinienės, mūsų savivaldybė šeštoji, kurioje ji lankosi įgyvendinant JAV ambasados Lietuvoje finansuojamą projektą „Strateginė partnerystė. Nuo pabėgėlio iki darbuotojo“. Juo norima sužinoti, kaip ukrainiečiai pabėgėliai jaučiasi mūsų šalyje, kaip jiems sekasi įsidarbinti, kokius patiria sunkumus. Jai buvo įdomi ir psichologinė migrantų būsena, kaip asmenys, patyrę įvairaus pobūdžio traumas, geba adaptuotis mūsų krašto bendruomenėse, nes, jos teigimu, „matome padidėjusius ukrainiečių savižudybių skaičius Lietuvoje, sparčiai kyla alkoholizmo kreivė“. 

Savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius pateikė faktus, kad daugiausiai karo pabėgėlių rajone buvo sulaukta 2022 m. viduryje, kai mūsų krašte buvo apgyvendinti 257 ukrainiečiai (iš jų 129 vaikai), šių metų sausio 5 d. duomenimis, jų sumažėjo iki 111 asmenų (iš jų 50 vaikų).  

„Gali būti, kad šie žmonės pas mus pilnai įsikūrę arba neturi kur grįžti. Pats pažįstu tris šeimas, kurios čia gyvena kaip viena didelė šeima. Jie atvykę iš Mariupolio, kur jau nieko nebelikę ir jie neturi kur grįžti, todėl jie mėgina įsikabinti į gyvenimą Šakiuose“, – patikino vicemeras, atskleisdamas, kad iš 14 rajono seniūnijų visiškai nepopuliarios buvo Slavikų ir Sudargo, nes nė vienas karo pabėgėlis nenorėjo apsigyventi pasienyje su Rusija, jiems čia atrodė nesaugu, ir Barzdų seniūnija, kur neatsirado vietinių gyventojų, norinčių priimti ukrainiečius.

Didžiausi skaičiai visada buvo Šakių seniūnijoje. Šiuo metu čia gyvena 54 migrantai iš Ukrainos – 33 suaugę ir 21 vaikas. Lukšių seniūnijoje apsistoję 18, Kriūkų – 12, Lekėčių – 10, po keletą – kitose seniūnijose. Juos priglaudė ne tik fiziniai, bet ir trys juridiniai asmenys – UAB „Gulbelė“, VšĮ „Namai visiems“ ir UAB „AUGA Grūduva“. 

Kaip informavo D. Jakavičius, visa socialinė parama, išmokėta 303 karo pabėgėliams sudaro 369 tūkst. 551 eurą. Į šią sumą įėjo kiekvienam asmeniui išmokėta pašalpa, valstybės išmokos vaikams, kokias gauna ir mūsų vaikai, socialinės pašalpos, komunalinių išlaidų kompensacija, parama mokinio reikmėms.

Papildydama vicemerą, Šakių bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė patikino, kad ukrainiečiai gavo gana didelę pagalbą ir iš vietinių gyventojų – rūbais, maisto produktais, dviračiais, žaislais vaikams.

„Karo pradžioje mes matėme vieną mūsų žmonių nusiteikimą, o dabar, kai prasidėjo jau tretieji karo metai, keliaujant per savivaldybes mane pribloškė nusivylimas ir negatyvo iškėlimas. Aš pradedu galvot, kad mes turbūt irgi savotiškai esame traumuoti, nors ne ant mūsų bombos krenta“, – kalbėjo K. Mišinienė, kaip pavyzdį nurodžiusi kalbas esą ukrainiečiai naudojasi mūsų pašalpomis, ir priminė, kad mūsų tautiečiai Jungtinėje Karalystėje sugebėjo metų metais imti pašalpas.

Viešnia teigė norėjusi kalbėti apie prekybą žmonėmis, tačiau šiandien Lietuvoje tokių faktų su ukrainiečiais nėra identifikuota. Viena vienintelė baudžiamoji byla dėl seksualinio išnaudojimo buvo išnagrinėta Klaipėdos regione. 

„Deja, turiu pasakyti, kad tie prekeiviai žmonėmis, tie suteneriai taip pat buvo ukrainiečiai. Tai  savotiškas nusikalstamumo iš tos šalies persikėlimas. Kas yra logiška, nes bėga ne vien tik eiliniai gyventojai, bėga visi“, – patikino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė ir pabrėžė, kad ukrainiečių prostitucija organizuojama jų pačių rankomis neramina, nes „vieną dieną moteris iš Donecko yra Vilniuje butelyje, Gedimino prospekte, kitą dieną jinai Klaipėdoje, trečią dieną – Marijampolėje, o po to jau Barselonoje ar dar kažkur“.

Pasak A. Mockevičiūtės, iš ukrainiečių teko girdėti, kad vos atvykusios į Lietuvą kai kurios moterys sulaukė vyrų lietuvių skambučių su pasiūlymu teikti seksualines paslaugas. Rajone gyvenantiems pabėgėliams buvo suteikta visa informacija apie prekybą žmonėmis ir visas jos formas. Ji įsitikinusi, jei atsirastų rajone tokių apraiškų, tai turbūt vis tiek kas nors pastebėtų ir praneštų. Jai pritarė ir vicemeras, teigdamas, kad mūsų rajono privalumas, jog žmonės bendruomenėse vieni kitus pažįsta, todėl „kiekvienas naujas žmogus yra iš karto yra identifikuojamas“. 

K. Mišinienė užsiminė, kad nors dėl darbinio išnaudojimo nėra iškeltų baudžiamųjų bylų, tačiau į Darbo inspekciją dėl vietinių darbdavių išnaudojimo kreipiasi išties daug ukrainiečių. O kaip yra mūsų savivaldybėje? Šakių bendruomenės pareigūnė patikino, jog iš pradžių darbo sutarčių kai kurie ukrainiečiai neturėjo, nes „jie patys atvykę iš kaimukų, neturėjo apie tai supratimo, kadangi taip dirbo savo šalyje“, tačiau po pokalbio su darbdaviais viskas buvo sutvarkyta teisiškai.  

Užimtumo tarnybos Šakių skyriaus vedėja Aldona Stasiulienė akcentavo, kad ir asmeniškai teko kreiptis į darbdavius, kviečiant suremti pečius ir padėti į mūsų rajoną nuo karo pabėgusiems žmonėms. Ji džiaugėsi, kad darbdaviai išgirdo šį kvietimą ir dirbant susitelkus su socialiniais darbuotojais pavyko įdarbinti 70 žmonių iš 119 asmenų (50 – su nuolatine sutartimi, 20 – terminuotai). 

Susitikimo metu buvo prisimintas ir mūsų kraštiečių pasitraukimas į Vakarus, į JAV, kur mūsų profesoriai ėjo dirbti į fabrikus, skerdyklas, plovė cechų grindis. Šakių socialinių paslaugų centro projekto koordinatorė Jolita Urbonienė įsitikinusi, kad ir mes, nemokėdami kalbos, eitume plauti grindų, kad tik darbą gautume, tačiau kai kurie ukrainiečiai, jos teigimu, to daryti nenori. 

Tačiau, pasak A. Mockevičiūtės, negalima sakyti, kad visi tokie, nes ir turintys gerus išsilavinimus  nuėjo dirbti tikrai fiziškai sunkių darbų, tačiau yra tokių, kurios ir šukuosenas, ir nagus tvarkytis norėjo už dyką, tad ir ukrainiečių, kaip ir lietuvių, yra visokių. 

Šakių „Caritui“ vadovaujanti Vilija Matulaitienė neslėpė, kad yra daug nuoširdžių žmonių, su kuriais surėmus pečius, buvo surinkta parama už laisvę kovojančiai Ukrainai, kai kurie net savo gimtadieniui gautus pinigus atiduoda ukrainiečiams, tačiau ji pastebėjo ir labai piktų mūsų žmonių, kurie pyksta net už tai, kad pabėgėliai gauna geresnį drabužį.

Jai įsiminęs  ir skaudus atvejis, kai viena iš seniūnijos socialinių darbuotojų ukrainiečių mamai pasakė: „Ko jūs čia atvažiavot?“ V. Matulaitienė pasakojo, kad ši šeima ir taip labai pažeista, nes bandė sugrįžti į savo šalį, tačiau nerado, kur apsigyventi, nes ten viskas buvo sugriauta, ir parvažiavo atgal.

Viešnia prisiminė ir kariaujančius vyrus, ir išprievartautas moteris bei vaikus, kurie turės toliau gyventi su sunkiai protu suvokiamomis traumomis. Psichologė Aušra Jakavičienė pabrėžė, kad „didžioji dalis karo traumas patyrusių žmonių neatsities – kažkas minimaliai pasveiks, bet liks traumuoti visam gyvenimui“, nes pačios didžiausios traumos – tai kitų žmonių sukeltos kančios, kurios visiškai sužlugdo asmenybę. 

Ne veltui psichologė prisiminė ir vilko vaikus, kuriems teko iš Rytų Prūsijos per Nemuną traukti į Lietuvą, kad išgyventų. Jos teigimu, žmonės antroje kartoje jaučia tuos pačius simptomus, kuriuos išgyveno jų tėvai – jie be jokios priežasties gali pradėti jausti įvairias baimes, pulti į paniką. 

A. Jakavičienė pasakojo, kad mūsų psichika veikia taip, jog prisiminimus apie traumą gali išprovokuoti patys elementariausi dalykai – tokie kaip kvapas, garsas, tad neįmanoma įsivaizduoti, koks emocinis ir psichologinis krūvis yra kasdien gyventi su pavojaus laukimu, kad kažkas gali įvykti.