Spalio pradžioje minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Žinome: niekas nenori mirti jaunas, bet visi bijo pasenti. Stebuklinga „piliulė“ nuo tokios baimės galėtų būti žvali ir žavi 92 metų sulaukusi Janė Valaitienė.

 

 

Pabendravus su ja, apie senatvę rašyti nėra ką. Tik apie gyvenimo džiaugsmą, kuris nugali laiką.

Linksma ir humoru trykštanti Janė Valaitienė, mergautine pavarde Tyzenhauzaitė – žavinga miesto panelė, kuri karo metu patyrė didžiulę meilę, išgyveno badą, bet nei akimirkai nenustojo džiaugtis gyvenimu. Šiandien, pasakodama jaunystės pokštus, ji net griūna ant sofos iš juoko. „Klausyk, papasakosiu tau dar vieną „numerį“...“- kumšteli ji mane ir leidžiasi į prisiminimus, visai nebijodama ir pikantiškų detalių.

„Mūsų su vyru pažintis buvo labai įdomi. Iki manęs Saliamonas jau buvo turėjęs meilę, tačiau ši ištekėjo už kito ir jisai iš Suvalkijos kaimo atvyko gyventi į Kauną. Ten gyvenau ir aš. Susipažinome per bendrus draugus, su kuriais vakarais susitikę palošdavome kortomis, smagiai leisdavome vakarus. Tuo metu dirbau gamykloje ir visas netekėjusias merginas mobilizuodavo darbams į Vokietiją. Labai išsigandau, todėl draugų kompanijoje vis pašposindavome, kad man reikia greičiau ieškoti vyro ir ištekėti, kol dar neišvežė. Sykį ėjome su Saliamonu ir aš jį juokais užklausiau, ar jis nežino, kas norėtų mane vesti. O jis taip nedrąsiai ir atsakė: „Kad, panele, aš pats norėčiau...“- juokėsi Janė, kurios būsimasis sužadėtinis iš kaimo tuo metu visai nežavėjo. „Rankovė vienur prairusi, apavas nei šioks nei toks, o aš jau buvau truputį prasimušusi, tai žiūrėjau į jį kaip į kokį keistuolį“,- pasakojo Janė.

Nenustygstanti vietoje senolė prisiminė, kaip pasiėmė po pažastimi dvi pagalves, daiktus susidėjo į lagaminą ir patraukė gyventi pas savo vyrą. Pas jį rado irgi ne daugiau turto – lovą, sietyną ir dar kelis daiktelius. „Negaliu nepapasakoti dar vieno „numerio“, kai atėjau susipažinti su savo anyta. Pamačiusi mane, kad pradėjo ji balsu rėkti, aimanuoti. Kaip galėjo tokią prastą žmoną sūnus susirasti. Pakibo jam ant kaklo ir verkia pasikūkčiodama: kokia ta būsima marti neturtinga, vargšė ir dar į žydę panaši. Jei ne metrikacija, tikrai būčiau apsisukusi ir pabėgusi, o dabar sėdėjau kampe išsigandusi ir žiūrėjau, kas čia darosi. Švogeris, kuris kartu ėjo, sakė „Jane, Jane, ir ko tau čia reikėjo“,- juokėsi prisiminusi moteris. „Tačiau po vestuvių viskas apsivertė aukštyn kojom ir aš savo vyrą mylėjau nuoširdžiai, tikra meile. Negaliu suprasti, kaip galima atskirose lovose miegoti, mes iki pat jo mirties miegojome kartu. Ir ligoninėje, kai sirgo, buvau su juo kiekvieną akimirką. Laimingiausi mūsų metai buvo tada, kai atsikėlėme gyventi į Paluobius. Nusipirkę apleistą sodybą, ją tvarkėme ir susikūrėme čia tikrus namus. Buvome labai laimingi, nors jau šešiasdešimt metų turėjau, kai atsikėliau čia. Pažįstamos klausė manęs: „Ar tu, Jane, Kaune žmogų užmušei, kad turėjai čia atsikelti?“ Bet man čia buvo nuostabu, aš labai myliu gamtą, laukiu kiekvienos gėlelės pražystant, mes viską čia susikūrėme savo rankomis. O dabar matau, kaip šia sodyba rūpinasi mano proanūkiai“,- šypsojosi moteris.

Janei labai svarbu rūpintis savimi, ji nuo jaunystės maudosi šaltame vandenyje, apsitrina šlapiu rankšluosčiu, atlieka kūno masažą. „Šitas procedūras man patarė atlikti viena vienuolė. Ji sakė: „Visada išlipusi iš patalo, kol dar šilta esi, apsipilk šaltu vandeniu, ar šiurkštesniu rankšluosčiu išsitrink“. Tai va, nuo to ir pradėjau. Išsitrinu, tai tiesiog atsigaunu“,- pasakojo Janė. Moteris teigė, kad ji visada gerai jaučiasi. „Gal dėl to, kad nieko pikto savy nelaikau, nesu konfliktiška, man visi žmonės geri, kur beeičiau – ir daktarai, ir kaimynai, o suvalkiečiai išvis puikūs žmonės, ir kas čia sugalvojo, kad jie skūpūs? Tiek visko mums nešdavo, kai čia atsikraustėme! Pasitaiko, supykstu, bet greitai tas pyktis man prapuola. Gal dėl to mes visi esame tokie laimingi, kad mokame džiaugtis smulkmenomis, mums nereikia daug, kad būtų smagu. Anksčiau žmonės turėjo labai mažai, ir ką – gyveno, džiaugėsi, mylėjo. Šiandien turi daugiau, bet nėra laimingesni. Net juokas ima prisiminus tokį vaizdelį – nuvažiuoju pas dukrą Genutę, puode kunkuliuoja virinami skalbiniai, baldų nėra jokių, o jie atsisėdę ant grindų žiūri televizorių“,- juokiasi senolė žiūrėdama į savo dukrą Genutę, su kuria jau daugelį metų gyvena po vienu stogu. Mama su dukra kvatoja prisiminusios smagius jaunystės nuotykius, kai per vestuves tekdavę vaidinti čigones. „Mudvi vis būdavom čigonkom. Tai vienąsyk šokom, varažinom, davėmės ten, paskui jau tiek pavargom, kad išėjom lauk ant žolytės pasėdėt. Netoliese privažiavo taksistas, o mes prie jo prišokom, puolėm siūlyt pavaražyt, tai žmogus tiek nusigando, tik su rankom mums rodo, kad eitume tolyn“,- juokėsi Janė, kuri dėl savo tamsaus gymio ir išskirtinės išvaizdos dažnai būdavo laikoma žydele. „Ir žydas pardavėjas mėsos man iš po skverno yra davęs, ir kirpėja, kai atėjau antakius pasidažyti, žydiškai kreipėsi. Hurr.. hurrr.. man sako, o aš nieko nesuprantu! Buvau ir ne juokais išsigandusi, kai užsivijo kareivis mane žyde palaikęs, dokumentų prašė“,- pasakojo Janė.

Jokių mokslų nebaigusi moteris nesiskiria su spauda. „Tam pinigų negailėjau niekada. Gavusi laikraštį atsisėdu ir turiu viską perskaityti nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Taip jau yra. Mano vyras Saliamonas buvo labai nagingas, Paluobių bažnyčioje yra jo darytų medžio gaminių, kurdavo puikius baldus. Aš tai nieko tokio nesugebu, man tik duokit paskaityti“,- juokėsi Janė rodydama į apvalų, įdomaus dizaino savo vyro gamintą stalelį.

„Dar papasakosiu vieną atsitikimą, kai labai norėjau numirt. Buvo Šv. Velykos, o neturėjau ką padėti ant stalo. Ničnieko. Tada, pamenu, meldžiausi ir sakiau: Dieve, kodėl man neleidi numirti, jei gyvenimas toks sunkus... O Dievą labai įtikėjau, kai ganiau. Dingdavo gyvulys nuo bandos, tai aš ir melsdavausi be perstojo, kad atsirastų. Dievas labai svarbus man tada buvo. Taigi, grįžtu tada taip pasimeldusi namo ir randu krikštamotės laišką – pjaunu veršį, atvažiuok, parduosi mėsos ir gausi pati. Tai nuvažiavau, gavau ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, miltų, sviesto. Tai tokias Šv. Velykas ištaisiau...! Norą mirt kaip ranka nuėmė“,- šypsojosi nemirtinga senolė.