64 metų amžiaus G. Laucys nežino, kaip jam gelbėtis iš situacijos, į kurią yra papuolęs: artėjanti žiema grasina badu ir mirtimi nuo šalčio, nes nėra nei pinigų, nei padėti galinčių artimųjų. Todėl kalbėdamas su mumis G. Laucys nuolat kartojo: „Padėkite, prašau. Jei galit – padėkit.“ Vis tik reikia pažymėti, kad pašnekovas turi įprotį, kuriam mūsų visuomenė tolerantiška nėra – jis buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau šiandien yra pasiryžęs jo atsisakyti.

 

„Gyvenu labai gerai, tik katės po fundamentu laksto“,- teigia Gintautas Laucys, gyvenantis, kaip pats sako, „valdiškame“ name, kuris tik savo forma primena gyvenamą būstą: miega jis įsrutusiuose pataluose, o nedideliame kambarėlyje pro pamatus laksto žiurkės, per kiauras sienas pučia vėjas. „Nežinau, kas bus žiemą, nežinau. Pečius užsikimšęs, o aš, invalidas, nevalioju nieko padaryt. Žiemą aš labai norėčiau į ubagyną. Padėkit ten patekti, jeigu galit. Padėkit,- kreipėsi į mus šakietis. – Neišgyvensiu.“

Kaip pasakoja pats G. Laucys, namą yra „okupavę“ romų tautybės žmonės. „Tik aš vienas čia dar esu senasis gyventojas likęs, bet viską jie perima. Negali nieko pasidėti – vagia. Ir iš manęs taip pat“,- dėsto Šaulių gatvės naujienas vyriškis. Paklaustas, ar iš jo yra dar ką pavogti, G. Laucys linkteli: „Vagia maistą. Nespėsi apsižiūrėti, kai jau nerasi, ką pasidėjai.“

Nuvykę pas G. Laucį pamatėme tai, ką galima pavadinti beviltišku skurdu. Nedidelis kambarėlis, kurio duris pravėrus pasitinka sunkiai ištveriamas dvokas, skarmalais, tuščiais indeliais nukrautos grindys ir stalelis, prikurkusi keptuvė, juodos sienos, ant grindų – sluoksnis purvo, maisto likučių. G. Laucio lova stovi prie lango, ji pilna įjuodusių skudurų, kuriais vyriškis ginasi nuo šalčio. Gulintį lovoje ir besiklausantį radijo atvykę radome ir patį varguolį, kuris apgailestavo, kad neišsišlavė grindų. „Galėjau tas grindis iššluot, bet kad labai sunkiai susilenkiu“,- apgailestavo G. Laucys žiūrėdamas, kaip fotografas bando užfiksuoti jo buities detales.

Paskutinįkart G. Laucys prausėsi prieš pusę metų. „Prausiausi balijoj. Ežere nesimaudau, nes strėnos atsakiusios, negaliu“,- skundėsi vyriškis.

G. Laucio pensija maža – 400 litų. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis oficialiai niekur nedirbo, nors iš tiesų kartais pagelbėdavo ūkininkams. „Aš netikėjau, kad pensijos sulauksiu. Dabar sulaukiau. Ką daryt?“- klausė G. Laucys. Pasiteiravus, ar gauna pinigų dėl negalios, pašnekovas atsako: „Kur aš gausiu, išmetė mane. Iš kur? Iš visur. Pensija ir viskas.“

Šiandien vyrą gelbsti tik pensija ir lėkštė maisto, kurią dovanoja dosnūs rajono verslininkai Giedrė ir Julius Šedbarai savo kavinėje „Puris“ maitinantys likimo nuskriaustus žmones. Pats G. Laucys teigia namie valgyti darantis retai. „O kur aš pasidarysiu? Kiek ant tos plytelės gali gamint? Man pensijos neužteks, jei ant plytelės gaminsiu. Jeigu kiaušinį pasikepu, tai viskas. Pečius yra, bet kaip išvalyt, jeigu aš pats nepaeinu? Šičia laiptais vos nulipu. Lygiu keliu – aš einu. Daugiau – nieko“,- teigė G. Laucys. Jis gauna maisto davinį, tačiau jo užtenka labai trumpam. „Anksčiau kas mėnesį duodavo, o dabar kas du. Miltų maišiukas, cukraus krepšiukas, makaronų, kruopų po krepšiuką. Jeigu valgant – per savaitę laiko nieko nelieka. O kaip toliau gyvent? Kai sveikesnis buvau, dar į šiukšlines eidavau, tai butelių pasirinkdavau, tai šio, tai to. O dabar... pasilenkiu šiaip ne taip, kapeika kai nukritusi, bet atsistot jau man sunku. Bet svarbu, kad dar vaikščioju, neskauda nieko“,- teigė varguolis.

Žiemą mūsų pašnekovas daug laiko praleidžia ligoninėje. „Grįžtu namo, peršalu, plaučių uždegimas ir vėl ligoninė. Beveik be sąmonės išveža, palaiko kelias dienas ir viskas, vėl paleidžia namo. Kaip nori, taip gyvenk“,- pasakojo G. Laucys, kuris kažkada turėjo ir žmoną ir tris dukras. „Dabar jau yra ne tik dukros, anūkai, bet ir proanūkiai. Kol turėjau turto, su manimi artimieji bendravo. Atvažiuodavo kas mėnesį aplankyti. O kai perrašiau jiems, tapau jau niekam nereikalingas. Mama man mirdama paliko turto, jį perrašiau vaikams, namuką perrašiau, 3 hektarus žemės, miško.. Dabar, kai viską atidaviau, manęs niekam nereikia“,- tikino G. Laucys. Beje, reikėtų pastebėti, kad redakcija šios informacijos nepatikrino, todėl visa tai gali būti tik vyriškio fantazijos.

„Skambino, prašė, kad mane priimtų į „ubagyną“ Kukarskėje, Ilguvoj. Bet ne. Vietų nėra ir gana. O Kudirkos Naumiestyje vargu ar priims, ten privatus, mano pensija „neišneša“,- samprotavo varguolis. - Šičia, Šakiuose, parapijos namuose tai nebuvau. Mažu jūs man padėtumėte? O kur man dabar dingt, žiemą ims šalti. Lubos įlūžę, sienos griūna. Katras kambarys geresnis, į tą ir bėgu.“

Mes nusprendėme pažiūrėti, ar toks žmogus, kuris pasižymi ne vien gražia biografija, gali sulaukti pagalbos. Kaip žinoma, jo potraukis alkoholiui toleruojamas nebus nei vienuose globos namuose.

Laukite tęsinio.