Kelionėmis į pačius egzotiškiausius kraštus dabar jau retą kurį nustebinsi, tačiau kai išgirsti gyvą pasakojimą, iliustruotą šūsnimi nuotraukų, pajunti, koks margas šis pasaulis ir kiek dar jame nepažinta! Gelgaudiškietis tarybos narys Edgaras Pilypaitis vasario pabaigoje grįžo iš Kolumbijos, o ten praleistos devyniolika dienų įspūdžių ir intensyvumo prasme, sako, prilygo pusmečiui. Dar įdomiau, kad jis keliaudamas po nepažintus kraštus sluoksnis po sluoksnio mėgsta lukštenti pasirinktą šalį: domisi vietinių gyvenimu, pro akis jam nepraslysta religiniai aspektai ir politiniai kontekstai. Todėl tokių kelionių įspūdžių klausytis nepabosta...
Asmeninio archyvo nuotr.
Nekolekcionuoja, bet patirtys vilioja
E. Pilypaitis sako, kad keliauti visada mėgo, o ir dalyvavimas choro „Kamertonas“ veikloje suteikė galimybę pamatyti nemažai pasaulio. Keliones kiek pristabdė mero pareigos ir intensyvus darbo grafikas, tačiau dabar vėl galima į save gerti naujas patirtis ir pildyti aplankytų vietų žemėlapį.
„Tikslo kolekcionuoti keliones neturiu, bet aplankyti ir patirti noriu. Jei reikia ramaus poilsio, važiuoju ten, kur jau esu buvęs, žinau, kur išsinuomoti automobilį, kurioje stotelėje laukti viešojo transporto. Tada, sakykime, dažniausiai renkuosi Kanarų salas. O egzotiškesnes kryptis padiktuoja bičiuliai – kelionių entuziastai“, – pasakoja pašnekovas ir čia pat suskaičiuoja, kad Kolumbija buvo 46-ta jo aplankyta valstybė. 
Keliauti galima net ir taip: gelgaudiškiečiai klausėsi gyvų, nuotraukomis iliustruotų ir su išmone pasakojamų Edgaro Pilypaičio kelionės įspūdžių. D. Pavalkio nuotr.
Pietų Amerikos žemyne jis jau yra buvęs Meksikoje ir Brazilijoje, tačiau Kolumbija patirta visai kitaip, nes keturiolikos turistautojų grupę lydėjo ten gyvenantis lietuvis gidas, kuris bendradarbiauja su vietiniu indėnu gidu. Kelionės programa buvo turtinga ir intensyvi, todėl ramiam poilsiui tebuvo skirtos vos trys dienos. Bet dėl to E. Pilypaitis tikrai nesiskundžia, nes „ko gi tuomet trenktis per Atlantą, jei nepasiimti visos paletės“. Tokiose kelionėse jis lankomas šalis lukštena sluoksniais – domisi religiniais, kultūriniais, socialiniais aspektais, visada atsižvelgdamas į šalies istorinį ir politinį kontekstą. Todėl ir Gelgaudiškio bibliotekoje per du kartus dalindamasis savo įspūdžiais jis sulaukė nuoširdaus susirinkusiųjų susidomėjimo, klausimų, o ir laikas dalijantis įspūdžiais, rodant nuotraukas ir įsigytus suvenyrus skriete praskriejo.
Išvardinti, kiek per tas devyniolika dienų buvo pamatyta vietų ir miestų, sunku, tačiau sužavėjo tiek įspūdingi gamtos turtai, tiek gyvybe alsuojantys miestai, turtingi sienų piešiniais, architektūra, kasdienė žmonių buitis, kuri tikrai skiriasi nuo mūsiškės.
Mažiau lankomi maršrutai
Kelionės po Kolumbiją cinkelis buvo tas, kad gido buvo paprašyta suorganizuoti maršrutus, kur galbūt rečiau užsuka turistai. Anksčiau šalies politinė situacija lėmė, kad kai kurios vietos buvo laikomos pavojingomis, tačiau nuo 2016 m. situacija keičiasi ir šalis visomis išgalėmis tiesiasi, yra atvira turistams, rodo gerąją savo pusę, bando reabilituotis pasaulio akyse. E. Pilypaitis sako, kad keliaudamas po šalį jautėsi saugiai, o, liaudiškai tariant, žioplį pagauti galima bet kur. Tačiau to nepasitaikė, nes po pavojingesnius rajonus nematė reikalo lankytis. Vienintelis jam įstrigęs momentas, kad turistai, ypač mažesniuose miesteliuose, yra labai pastebimi – jie į vietinių gyvenimą akivaizdžiai įneša egzotikos. Tačiau iš esmės kolumbiečiai draugiški, kaimyniški ir svetingi, labai saugo gamtą, gyvūniją.
Keliaudamas E. Pilypaitis dažnai užsuka į bažnyčias. Asmeninio archyvo nuotr.
Keliaudamas E. Pilypaitis dažnai užsuka į bažnyčias.
„Mano žvilgsnis į jas jau savaime kitoks. Ir tikrai labai įdomu buvo pamatyti ten vyraujančią tvarką. Jei pas mus bažnyčios tokios lyg ir labiau turinčios muziejaus atmosferą, tai ten bažnyčia yra ta vieta, į kurią gali ateiti kada panorėjęs tiesiog spontaniškai pasimelsti. O vietiniai, kiek teko pastebėti, ateina visada su kokiu nors reikalu – ko nors paprašyti, žvakutę uždegti, sutiks kaimyną – pašnekės. Religija ten lyg ir subuitinta, bet pačia tauriausia prasme“, – sako E. Pilypaitis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Išvardyti, kiek per tas devyniolika dienų visa kompanija pamatė vietų ir miestų, sunku, tačiau įstrigo pasivaikščiojimai po džiungles, pabuvimas didelės indėnų šeimos tradiciniuose pietuose ar druskos katedroje, Tayronos nacionalinio parko ar Kokoros slėnio turtai, kavos plantacijos, uolų piešiniai, kuriems, manoma, apie 9 tūkst. metų, ar tiesiog putojančios Karibų jūros bangos. O kur dar gyvybe alsuojantys miestai, turtingi sienų piešiniais, architektūra, kasdienė žmonių buitis, kuri tikrai skiriasi nuo mūsiškės! 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Sunku net įvardyti, kas paliko didžiausią įspūdį – galbūt neįtikėtina žaluma, augalijos įvairovė, endeminiai (augalai, augantys tik tam tikrame geografiniame regione – red. past.) augalai. Vaikščiodamas po miestus dažnai save pagaudavau galvojant, kaip į tokias nedideles teritorijas sutelpa tokia gausybė gyventojų. Permąsčiau jų buitį, tarpusavio santykius, pačių miestų struktūrą... Buitis ten paprasta, šeimos gausios, bet buvo juntamas toks paprastas, lėtas jų buvimas – sėdi sau prie upės, žvejoja, gaminasi valgyti, kas alų gurkšnoja, vyksta vietinis gyvenimas...“ – įspūdžiais dalijasi E. Pilypaitis, nuotraukose stropiai užfiksavęs aplankytus didžiuosius miestus Bogotą, Medeljiną, Kartacheną ir mažesnius miestelius bei pribloškiančio grožio kraštovaizdžius.
D. Pavalkio nuotr.
Ši kelionė buvusi tikrai nekasdienė – tokias, pasak jo, būtina planuoti iš anksto. Kolumbijoje lydėję kelionės draugai jau ir toliau dairosi į Čilės pusę, bet E. Pilypaitis sako, kad šiuo metu jo planuose – artimesnės dar nelankytos šalys, bet pasvajoja kada nors vėl leistis kokiu nors egzotiškesniu maršrutu, kad ir, tarkime, aplankyti Antarktidą.
Arūnas iš Ringaudų:
