Šakiečiai Jegoras Kiškurna ir Vilius Vaivada nesustoja: po pernykščio žygio į Kilimandžarą ir nakties ugnikalnio krateryje jie drąsiai žengia toliau. Šįkart rugsėjo 2–3 dienomis jie įkopė į Monblano (Mont Blanc) viršūnę. Meilės kalnams vedami juodu užkopė į 4 806 m aukščio taip vadinamą „Europos stogą“ ir parsivežė namo istorijų, kurias tikrai galės papasakoti anūkams – nuo nerimastingos laukimo tylos iki džiaugsmo ašarų, atsivėrus horizontams virš Alpių.
Ankstesnė Jegoro ir Viliaus patirtis kalnuose, kuria jie dalinosi su „Draugo“ skaitytojais, buvo publikuota dar pernai vasario mėnesį. Ir ji aiškiai bylojo – bus tęsinys... Tada su užsidegimu šakiečiai pasakojo apie ekspediciją į Kilimandžarą, kaip pasiekė 5 895 m aukštyje esantį Uhuru, nakvojo ugnikalnio krateryje.
O dabar aukščio geno genami jie nusitaikė į Prancūzijos ir Italijos teritorijose esantį Monblaną (Baltąjį kalną – red. past.). Jis yra daugelio pasaulio alpinistų svajonė dėl itin vaizdingų ir įspūdingų maršrutų. Šakiečių kelias į jį prasidėjo ten, kur kalnų alpinistai vis sugrįžta – Chamonix miestelyje, Prancūzijoje. Iš vakaro, žvilgčiojant į neraminančias orų prognozes, kuprinės buvo vėl ir vėl perdėliojamos – tą subtilią ribą tarp „būtinai reikia“ ir „per sunku nešti“ geriausiai pažįsta tik patirties turintieji. Startas buvo vėlyvas: lauke lijo, todėl džiugesio veiduose nebuvo daug. Po kelionės traukinuku ir paėjėjus apie tūkstantį vertikalių metrų pėsčiomis, šakiečių laukė pirmoji stotelė – Tête Rousse kalnų trobelė. Joje, pasakoja Jegoras, vyksta įprasti aukštikalnių ritualai: „Susigrūdę laukiame eilėje, kad susidėtume savo alpinistinę įrangą į dėžes ir nusineštume kur nors ant saulės prasidžiovinti batus... Tada susirandame savo gultus ir iki vakarienės snaudžiame.“ Vakarienės pokalbiuose, sako, tada vyravo tik viena tema – oro sąlygos.
„Besikalbėdami supratome, kad vienintelis šansas pasiekti viršūnę yra šturmuoti ją kitą rytą, be papildomos aklimatizacijos dienos“, – pasakoja pašnekovas ir paaiškina, kad laukianti atkarpa, pavadinta Grand Couloir, ne veltui turi Mirties slėnio pravardę.
„Ši atkarpa yra pelniusi blogą reputaciją dėl akmenų lavinų... Norėdami jų išvengti, turėjome judėti šalčiausiu paros metu, kol įšalas dar laiko viską savo vietose“, – atskleidžia Jegoras.
Ketvirtą ryto, nuskambėjus pirmam žadintuvui, dviejų aukštų gultuose sugulę aštuoniolika alpinistų, juokiasi šakiečiai, priminė susirepetavusių šokėjų kolektyvą, nes visi kone sinchroniškai pakilo ir tyliai ėmė rengtis. Po kelių minučių jie jau jautė kietą sniegą po katėmis (katės dedamos ant batų ir užtikrina sukibimą su sniego ar ledo paviršiumi – red. past.) ir susirišę virve pradėjo kilti aukštyn. Priėjus pavojingiausią šlaitą, prisimena nuotykių ieškotojai, kompanijoje stojo mirtina tyla, nes visi klausėsi, ar neatrieda akmenys. Tačiau įsitikinę, kad saugu, alpinistai greitu tempu tęsė lipimą stačiu šlaitu aukštyn.
„Tą akimirką galvoje sukosi tik viena mintis – oi, kaip aš nenorėsiu šiuo keliu grįžti atgal“, – sako Jegoras ir toliau pasakoja apie atokvėpį Goûter (3 835 m) trobelėje. Čia jie atsikratė nereikalingo svorio ir toliau tęsė kelionę – sniegynu į viršų. Tą dieną lydėjo visiška migla, o sutikti grįžtantys apledėjusiais veidais alpinistai perspėjo, kad sąlygos nepalankios. Po jų sutiktas lietuvių duetas situaciją įvardino dar kiek konkrečiau – tik ne visai cenzūrine leksika.
„Mes dar turėjome laiko apsisukti, todėl nutarėme tęsti“, – prisimena šakiečiai ir sako, kad kantrybė kalnuose labai dažnai atneša atlygį. Nors po kelių valandų ir juto nuovargį, bet pasimatė pragiedrėjimas ir alpinistus aplankė pozityvumo pliūpsnis. Tada, sako šakiečiai, beliko nepamesti ritmo: „kairė koja, dešinė koja, ledkirtis“. Tuo ritmu jie žygiavo maždaug pusantros valandos, jusdami, kad aklimatizacijos trūkumas daro savo – judesiai lėtėjo, svaigo galva... Bet kelias vis tiek vedė aukštyn.
Paskutinė atkarpa – taip pat ne vyšnia ant torto. Tai buvo siaura, vėjo gūsių šukuojama sniego ketera, bet žingsnis po žingsnio, laikantis, kad vėjo gūsis nenuneštų, alpinistai pasiekė Monblano viršūnę!
„Kalnas mus įsileido!“ – jausmingai prisimena šakiečiai ir neslepia, kad tokiomis akimirkomis nurieda ir viena kita džiaugsmo ašara. Žvilgsnis kalno viršūnėje, sako jie, krypsta į visas puses: „Viską stebime nuo Europos stogo, o vaizdas gniaužia kvapą. Ten norėtųsi likti kuo ilgiau, bet iškart ateina ir mintis, kad juk įveikta dar tik pusė kelio – reikia saugiai nusileisti žemyn.“
Grįžimas, kaip dažnai būna, ne ką lengvesnis: siaurose keterose tenka prasilenkti su kylančiais į viršų, o aukštis apie save nuolat primena pulsavimu smilkiniuose, tačiau mintys jau būna ramios. Susikaupus pavyksta saugiai įveikti visą atstumą atgal, o grįžus, juokiasi Jegoras ir Vilius, laukia pats didžiausias apdovanojimas – dušas.
Jei vis dėlto ir po šio nuotykio jų kas nors paklaustų – kam visas tas vargas, kurgi malonumas lipti į tuos kalnus? Šakiečiai iškart žino atsakymą, kuris visas telpa anglų alpinisto George Mallory citatoje: „Jeigu turi klausti, kodėl lipame į kalnus – niekada nesuprasi“.
Gal vis dėlto iš Zanavykijos lygumų į aukščiausias keteras juos nuneša kantrybė ir pagarba kalnui. Taip gimsta vis naujos istorijos. O rytoj? Rytoj nauji žemėlapiai, nauji iššūkiai ir tas pats žvilgsnis tolyn – ten, kur veda aukščio genas.
Indrė iš Šakių:
