Ar įmanoma laimę atrasti ne tada, kai pasieki tai, kas įprastai laikoma sėkme, bet kai išdrįsti viską paleisti? 28-erių šakietė Justė Bakaitė yra viena tų, kuri drįso. Kol daugelis jos bendraamžių lipdo stabilų gyvenimą – studijos, darbas, šeima – Justė renkasi kitą kryptį. Prieš dvejus metus ji užvėrė biuro duris, metė gerai apmokamą darbą ir, kaip pati sako, gyvena bene patį geriausią savo gyvenimą: ieško kelių į sąmoningumą ir jau spėjo prisijaukinti piligrimystę. Manantiems, kad ji tiesiog blaškosi ir neranda savo kelio, Justė sako: „Nemanau, kad aš neatrandu savo kelio. Man atrodo, kad tiesiog esu smalsi gyvenimui.“
Iš biuro – į save
Dar mokykloje Justė buvo aktyvi, nenustygstanti vietoje ir giliai širdyje jautė, jog iš gyvenimo nori daugiau – laisvės, iššūkių, ieškoti gilesnių prasmių. Tačiau, kaip pati sako, po mokyklos „pagal scenarijų“ Kaune įstojo dietetiką (studijų programa, skirta asmenims, siekiantiems tapti dietistais – red. past.), o baigusi pradėjo dirbti ne pagal specialybę, bet biure, pardavimų srityje. Darbas lyg ir patiko, tiko, viskas sekėsi. Justė save atsimena kaip miksą tarp stereotipinės biuro merginos ir tos, kuri kartais atplėšdavo tamsias kabineto žaliuzes, įleisdavo gaivaus oro ir saulės bei prisėsdavo medituoti. Žodžiu, kitų akyse, be abejonės, ji atrodė keistuolė. Treji metai prie kompiuterio ir daug bendraujant buvo ta riba, kurią priėjusi mergina aiškiai pajuto – toliau nė žingsnio. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mane spaudė tos sienos, net fiziškai pradėjau dažnai sirgti, dingdavo balsas, užkildavo temperatūra, nors ligų gydytojai nerado. Kūnas pats sakė: tu ne ten, kur turi būti“, – atvira Justė.
Sprendimas palikti darbą nebuvo lengvas. Stabdė baimė prarasti stabilų atlyginimą, puikią komandą, o ir vadovas buvo linkęs leisti „tiesiog pailsėti ir sugrįžti“. Tačiau širdis tada diktavo kitaip.
„Norėjau sugrįžti į tylą ir ramybę, susirankioti save ir suprasti – ką aš darau, kodėl aš čia esu ir ko iš tikrųjų noriu“, – sako Justė.
Justė Bakaitė nesigaili priimto sprendimo išeiti iš darbo, atsisakyti stabilių pajamų ir sako dabar gyvenanti savo geriausią gyvenimą. Asmeninio archyvo nuotr.
Kai byrant paskutinėms rugpjūčio saulėtoms dienoms mes miesto parke gerdamos kavą kalbėjomės, ji plačiai šypsojosi: „Tai buvo vienas drąsiausių ir geriausių mano gyvenimo sprendimų.“ Per šiuos dvejus metus ji sako besijaučianti pati laimingiausia, kiek tik galėjo būti. Visgi teiraujuosi, iš ko gi tu gyveni?
„Gausa ateina tarsi savaime... Nors neturiu nuolatinio darbo, bet pinigų viskam užtenka. Patyriau, kad pinigai ir pasiūlymai ateina, kai nustoji apie juos galvoti“, – sako mergina.
Piligrimystės ženklai
Nuo sprendimo palikti darbą prasidėjo jos kelionė į vidinę tylą – meditacijos, savaitgalių praktikos, joga, susitikimai su mokytojais. O tada... ženklai, vedę į piligriminį kelią.
„Vieną dieną gana spontaniškai pasidariau tatuiruotę – saulėtekį, nes patiko, o ją pamačiusi mama pasakė, kad labai primena piligriminį ženklą. Tada net nežinojau, kas tie piligrimai. Pradėjau domėtis ir tada jogos pamokoje išsitraukiau kortelę, kurioje buvo užrašyta: „Jūsų laukia piligriminė kelionė.“ O dar vėliau internete tiesiog atsitiktinai prieš akis sušmėžavo lietuvės, nuėjusios Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelią), pasakojimas. Supratau, kad turiu eiti“, – pasakoja Justė ir pradeda dalintis įspūdžiais, patirtais prieš metus.
Pirmasis jos kelias buvo taip vadinamuoju Prancūziškuoju šv. Jokūbo keliu. Kelionė, atsimena pašnekovė, visais rakursais buvo sudėtinga: tiek fiziškai, tiek emociškai. Ji pasakoja: „Pirmą savaitę skaudėjo kojas, visą kūną, gerklę. Nežinojau, ar tai normalu, ar man jau reikia į ligoninę. Vėliau prasidėjo dar ir psichologiniai klausimai: ką aš čia darau, kam einu? Buvo net ir panikos atakų. Bet antrąją visą mėnesį trukusios kelionės pusę jau ėjau su lengvumu, lyg apsvaigusi nuo užplūstančių jausmų, o labiausiai nuo to, kad paleidau atsakomybes ir nesu prisirišusi prie jokio plano.“
Justė, kaip ir kiti piligrimai, kalba maždaug apie tą patį. Ji pabrėžia, kad kiekvieno kelias yra skirtingas: „Vieniems – apie religiją, kitiems – apie kultūrą. Man tada buvo apie paleidimą. Atsiribojimą nuo kasdienio gyvenimo, kur nuolat reikia daryti pasirinkimus. Kelyje išties tereikia eiti. Tu miegi, valgai, eini, bendrauji. Ir gyveni čia ir dabar, nustoji skubėti.“ 
Asmeninio archyvo nuotr.
Jei į pirmąją piligriminę kelionę šakietė leidosi su draugu, tai antrą kartą, šią vasarą, Justė išėjo viena. Mergina patraukė Šiauriniu šv. Jokūbo keliu palei vandenyną, kalnus ir miškus.
„Tai buvo kelias apie individualumą, apie laukinę žmogaus prigimtį. Jaučiau, kiek per metus paaugau – vidinės stiprybės buvo daug daugiau. Nebebuvo ligų, nebuvo panikos. Buvo susitikimas su savimi ir su gamta. Kalnai, miškai, vandenynas – kas gali būti gražiau?“ – kalbant džiugesiu dega Justės akys.
Ji sako, kad piligriminiais keliais kiekvienas išeina vedamas savų motyvų, o kelias visada vis tiek duoda savo – kelio energija pati diktuoja, į ką turi įsigilinti.
Piligriminiai keliai gyvuoja jau daugiau nei tūkstantį metų. Į Santjago de Compostelos miestą Ispanijoje kasmet suplūsta per 100 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio. Jie ateina nešdamiesi skirtingas intencijas – religines, kultūrines, asmenines. Justė piligrimystę įsirašo savaip – nelaukdama, kol „apsireikš Dievas“, ji geria į save buvimą čia ir dabar, naujas pažintis, daug svarsto apie dalykus, kurie vis dar velkasi kaip šleifas, mokosi juos kelyje palikti.
D. Pavalkio nuotr.
Birželio pabaigoje sugrįžusi iš piligriminio kelio, Justė tikrai negrįžo į mums įprastą rutiną. Vasarą ji leido su bendraminčiais gyvendama miškuose, savanoriaudama festivaliuose, dalyvaudama stovyklose. Kai kalbėjomės, ji kaip tik tokiai vienai ir ruošėsi – dešimčiai dienų mergina leidosi į visišką tylą.
„Man atrodo, kad kiekvienas žmogus giliai viduje žino, kas jam yra geriausia. Tik reikia sustoti ir paklausti savęs, kas aš esu, ko noriu ir kodėl“, – sako Justė, bet patarimų kitiems nesiima dalinti, o labiau gilinasi į save. Panašu, kad šiandien Justės gyvenimas – nuolatinė kelionė ne tik piligriminiais takais, bet ir kasdienybėje.
„Kasdien klausau savęs, mokausi priimti, paleisti, eiti į baimę. Didžiausias augimas yra ten, kur nejauku“, – patyrimais dalijasi Justė, o klausiantiems, kada ji „nustos blaškytis“, šypteli ir siūlo nors kartelį išdrįsti žengti iš komforto zonos – tam, kad galėtum iš tikrųjų pagyventi.
Arūnas iš Ringaudų:
