Užmezgę ryšius su Punsko Kovo 11-osios licėjaus moksleiviais, pavasarį sulaukę punskiečių lietuvių kalbos konferencijoje, šį rudenį VDU Šakių „Žiburio“ gimnazistai aplankė šį Lenkijoje lietuvybę puoselėjantį kraštą. Pagal etnokultūros programą lankydami modulius, antrokai ir pirmokai nusprendė nuvykti ten, kur labai stipri lietuvių diaspora jau šimtmetį stengiasi išlaikyti lietuvišką paveldą.
Atvykę į Kovo 11-osios licėjų, pabendravę su moksleiviais, direktoriumi Alvydu Nevuliu ir lietuvių kalbos mokytoja Birute Vaičiuliene, gimnazistai apžiūrėjo Punsko miestelį, aplankė Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią ir prie jos esantį Punsko krašto etnokultūros muziejų „Senoji klebonija“, klausėsi pasakojimo apie puoselėjamas tradicijas. Visi atkreipė dėmesį į gausią audinių, sodų, margintų kiaušinių kolekciją, sužinojo apie vainikų pynimą, altorėlių kūrimą per Žolinę. Muziejininkės Aldonos Vaicekauskienės nuoširdus pasakojimas atvėrė skaudžius istorijos puslapius, kai punskiečiai buvo genami iš gimtųjų vietų. Vėliau gimnazistai buvo pakviesti į savivaldybę, kur šaltyšiaus (seniūno, viršaičio) pavaduotojas Jonas Vaičiulis, pakvietęs į salę, pakalbino svečius ir motyvavo saugoti ir puoselėti gimtąją kalbą. Juk kiekviena tauta pasauliui įdomi savo kalba, papročiais ir tradicijomis, unikaliu gyvenimo būdu. Tai svarbi tema punskiečiams, kurie visomis išgalėmis stengiasi saugoti lietuvių kalbą, išlaikyti papročius ir tradicijas, o Šakių gimnazistams – tikra patriotizmo pamoka apie tai, kad gimtąja kalba reikia džiaugtis kasdien. Iš visų sutiktų Punsko krašto gyventojų, iš mokytojų, valdininkų ir licėjaus moksleivių tiesiog sklinda meilė savo kraštui – lietuviškajam Punskui, kuris visai netoli Lietuvos, kalvotose senovės jotvingių žemėse, bet, deja, nuo 1920 metų priklauso Lenkijai. Pamažu skverbiantis lenkiškai kultūrai ir kalbai, reikia didelio pasiaukojimo, daug jėgų išlaikyti lietuviškumą, rūpintis miestelio klestėjimu ir neprarasti dvasios stiprybės.
Asmeninio archyvo nuotr.
Netoli Punsko įsikūrę Seinai. Tai vieta, gerai žinoma lietuvių literatūros mylėtojams. Čia paskutinius metus praleido vyskupas Antanas Baranauskas, čia mokėsi būsimas varpininkas Vincas Kudirka, signataras Justinas Staugaitis, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Jo garsiajame romane „Altorių šešėly“ veiksmas vyksta kaip tik čia – už Seinų seminarijos sienų. Dabar čia įkurtas modernus muziejus, bet garsiems lietuviams vietos skirta labai nedaug – vienas kitas lietuviškas žodis, fotografija, pavardė. Tiesa, viena patalpa skirta „litvinams“, bet čia daugiau pateikiama etninio paveldo atributų. Gerai, kad vietos lietuviai iškovojo galimybę bent paminklą Antanui Baranauskui pastatyti.
Šviesiai rudeniškai dienai einant į pabaigą keliautojai aplankė Vygrius – barokinį perlą tarp ežerų ir miškų. Čia kadaise vienuoliai kamalduliai, ieškodami saugios vietos, pastatė didingą ir puošnų vienuolyno ansamblį. Čia galima užlipti į bokštą ir pasigrožėti apylinkėmis, apžiūrėti buvusias vienuolių celes, aplankyti bažnyčią, kyštelėti nosį į apartamentus, paruoštus pernakvoti kažkada čia apsilankiusiam Popiežiui Jonui Pauliui II.
Visa diena prabėgo nepastebimai, gilinantis į praeities paveldą, apmąstant jo vietą šiuolaikiniame moderniame pasaulyje. Juk be galo jauku žvelgti į baltas iškarpytas popierines užuolaidėles ir čia pat žavėtis juodais nerealiais laiptais seminarijos viduje, pakelti akis į didingą bokštą ir išgirsti senųjų vietos gyventojų dzūkišką tarmę.
Kartu su gimnazistais keliavusios
Margarita Liukaitienė ir Danutė Aniulienė
Eduardas iš Griškabūdžio:
