Prieš šešerius metus baigusi mokyklą ir dar neapsisprendusi dėl studijų krypties, šakietė Deimantė Bakaitytė pasirinko pauzę, kuri, akivaizdu, virto pačiu įdomiausiu gyvenimo universitetu: nuo savanorystės Graikijoje ir anglų kalbos pamokų Šanchajuje iki „Work & Travel“ Aliaskoje, stažuotės Stambule, animatorės darbo Maljorkoje ir pastarųjų penkių mėnesių projekto Aruboje. „Mano svajonių ir tikslų sąrašas niekada nesibaigia – jis tik vis pasipildo“, – šypsosi mergina, šiandien svarstanti apie tarptautinio magistro studijas ir svajojanti kada nors pasinerti į spalvingą Brazilijos karnavalo šurmulį.
Su Deimante susitinkame Šakiuose, jai neseniai sugrįžus po penkių mėnesių, praleistų Aruboje – saulėtoje Karibų jūros saloje. Dabar ji bent porą mėnesių džiaugsis namiškiais ir draugais, jaukiai sutiks didžiąsias metų šventes. Bet vieną jau galima nuskaityti jos veide: ji tikrai rezga mintis – o kur toliau?
Kiekviena šalis Deimantei – naujas nuotykis ir nauja istorija. Kas laukia toliau? Ji svarsto vieną pasiūlymą į šiltus kraštus, bet pagalvoja ir apie „Erasmus Mundus“ magistro studijas trijuose žemynuose. Asmeninio archyvo nuotr.
Mergina prisimena, kad kelias į platųjį pasaulį prasidėjo nuo savanorystės Graikijoje, o vėliau viskas sukosi tarsi savaime – netrukus ji atsidūrė Šanchajuje, kur netikėtai pateko į patį pandemijos sūkurį. Vargais negalais grįžusi iš ten namo, Deimantė pandemijos laiką išnaudojo prasmingai – trumpam prisijungė prie „Draugo“ redakcijos komandos. Netrukus apsisprendė, kad studijuoti nori Lietuvoje, tačiau pasirinkimas turi turėti ir tarptautiškumo prieskonį – taip ją patraukė Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijų programa. Bet veikli mergina net ir studijuodama nenustygo vietoje – dalyvavo Erasmus+ projektuose, rengė jaunimo mainus, kūrė tinklalaides, prisidėjo prie edukacinių iniciatyvų. Vienas po kito sekė nauji nuotykiai. Pirmasis jų – „Work & Travel“ programa Aliaskoje, kur pakeliui į darbą gali sutikti rudųjų lokių, o prie svajonių sąrašo punkto „pamatyti Šiaurės pašvaistę“ gali uždėti ryškų varnelės ženklą. Skamba fantastiškai, tiesa? Deimantė sako, kad stengiasi prisiminti tik tai, kas gražu ir gera, tačiau pripažįsta – kiekvienoje kelionėje pasitaiko visko. Dabar ji jau su šypsena prisimena, kad ne kartą teko nusivilti darbdaviais, bet šios patirtys tik išmokė brėžti ribas ir vertinti save.
„Kai žinai, dėl ko esi ten, kur esi, – išbūti nebūna sunku“, – sako ji.
O dirbti reikia, kad galėtum keliauti toliau. Pavyzdžiui, kad ir iš Aliaskos į Havajus.
„Galvojau, kad visos kalbos apie šias salas išpūstos, bet realybėje ten dar labiau magiška“, – susižavėjimo neslepia mergina. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Po Havajų Deimantės jau laukė trijų mėnesių stažuotė Stambule. Ir čia ne ta Turkija, kokią pažįsta daugelis lietuvių, o smalsi keliautoja sau visada išsikelia tikslą – pažinti tikrą tos šalies, kurioje yra, gyvenimą.
„Aš mieliau nueisiu į vietinį turgų ar pietausiu kur nors gatvėje negu rinksiuosi brangias vietas. Ten pamatai, kaip gyvena vietiniai. O jei žinai, kur ieškoti, tai ir tas pats Bosforo turas kainuoja ne 25 eurus, kaip prašo iš turistų, o vos du eurus“, – dalijasi pašnekovė ir vardija toliau savo nuotykius, kuriuos patyrė Maljorkoje dirbdama animatore, atsimena kelionę į Pietų Afriką, o pastarieji penki mėnesiai jos gyvenime sukosi Arubos ritmu. Ten Deimantė dirbo su vaikais popamokinėje veikloje: žaidimai, namų darbai, tiesiog bendravimas. Tai puiki proga patobulinti kalbų žinias ir dar viena galimybė pakeliauti, pažinti platųjį pasaulį. Šioje Karibų saloje, kur gyvena vos apie šimtą tūkstančių žmonių, susipina daugybė tautybių. Čia Deimantė sutiko ir kelis lietuvius. Jų yra sutikusi ir kitur, tačiau, kaip sako pati, daugelis užsieniečių apie mūsų šalį žino labai nedaug, tad guvi šakietė neretai tampa puikia Lietuvos ambasadore. Kalbėdama apie šviežiausią savo patirtį, ji iškart pamini, kad gyvenimo ritmas Aruboje kitoks, žmonės atsipalaidavę, nepasiduoda skubai.
„Įprastai šešias dienas jie dirba, o septintą – vakarėliai. Tada vėl viskas iš pradžių... Gal ir smagu taip gyventi, bet man, europietei, ilgainiui norisi augimo, kūrybinio iššūkio“, – atvirauja pašnekovė. Būdama taip arti žemyno, Deimantė nepraleido progos aplankyti Peru ir Kolumbijos.
„Peru mane sužavėjo plaukiojančiomis salomis ir Maču Pikču, o Kolumbijoje – viskas alsuoja žaluma ir muzika – regetonas, bačata, salsa. Užsikrėčiau šokiu“, – pasakoja ji. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionės atnešė patirčių ir kalbinių įgūdžių – šiandien Deimantė laisvai kalba angliškai, turi neblogus ispanų kalbos žinių pradmenis, supranta vokiškai, šiek tiek graikiškai ir net gali perskaityti kiniškus ženklus.
„Užsienyje, kai pristatau save, dažnai išgirstu: Deimantė? Tai kaip ‘diamante’ – deimantas! Ir iškart užsimezga smagus pokalbis“, – greitakalbe beria mergina.
Jei kas mano, kad Deimantės keliones finansuoja tėvai ar kad tos kelionės kupinos prabangos, teks nusileisti ant žemės.
„Dažniausiai miegu hosteliuose – su penkiais ar dešimčia nepažįstamų. Vietoj brangių skrydžių renkuosi ilgus autobuso maršrutus – taip pigiau ir įdomiau. Jei nori daug keliauti, turi susitaikyti, kad patogumų bus mažiau“, – sako pašnekovė.
Didžioji dalis projektų, kuriuose ji dalyvauja, padengia skrydžius, apgyvendinimą ir maitinimą, Deimantė tikina: „Reikia labai nedaug – tik noro ir drąsos parašyti motyvacinį laišką. Nėra jokios paslapties – tik noras veikti.“
Nors jos kelionių sąraše jau daugiau nei keturiasdešimt šalių, Deimantė sako, kad kelionės skirtos ne „varnelėms dėti“, o patirti tikrą gyvenimą. Jos patarimas besijaučiantiems panašiai kaip ji prieš šešerius metus: kai nežinai, ką nori veikti ar kur tavo vieta, – nebijoti atidėti studijų.
„Būtent per tą laiką išmokau ir supratau daug daugiau dalykų, nei būčiau išmokusi bet kuriame universitete – nuo biudžeto ir laiko planavimo iki drąsos pastovėti už save. Atsiranda savarankiškumas, o kartu ir drąsa“, – įsitikinusi Deimantė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Ji šiandien mintyse dėliojasi planus apie tarptautinį magistrą, bet svarbiausia, sako ji, išlikti smalsiai: „Visada sakau: jei nežinai, ką daryti – važiuok. Išvažiuok, pamatyk, pabandyk. Nėra nieko blogo, jei studijos šiek tiek palauks. Pasaulis neatsidaro tam, kas sėdi vietoje.“
Ar jos svajonių sąraše dar daug neužpildytų vietų? Deimantė tik kvatoja – tas sąrašas, pasirodo, bėgant laikui tik ilgėja, tačiau viena taisyklė nesikeičia: „Kalėdas visada noriu švęsti ir švenčiu Lietuvoje. Nesvarbu, kur bebūčiau.“
Indrė iš Šakių:
