Kultūrinėje rajono dirvoje šaknis giliai įleidusį Šakių viešosios bibliotekos organizuojamą Kaimynadienį šiemet lydėjo itin pakili nuotaika – penktadienį vykusių šventinių santalkų metu ne tik tradiciškai nusilenkta iš mūsų krašto kilusiems signatarams, bet ir apsivilktas „Mašiotinių“ rūbas – unikalusis, jau devintąjį kartą praūžęs Kaimynadienis šįkart tapo renginių ciklo „Pranui Mašiotui – 160“ dalimi.

Skambant Šakių kultūros centro folkloro ansamblio „Šakija“ (vadovė Virginija Snudaitienė) dainoms, kaip ir kasmet, Kaimynadienio kompanija pirmiausia pagerbė krašto šviesuolius – simboliniai paukšteliai buvo palikti prie paminklo, įamžinančio tris kraštiečius signatarus – Justiną Staugaitį, Saliamoną Banaitį ir Joną Vailokaitį, bei prie paminklo Vincui Kudirkai.

Atlikę reveransus bei nutupdę paukštelius patys renginio dalyviai suskrido į Zanavykų muziejų ir čia kartu su vietiniu kolektyvu atidarė parodą „Prano Mašioto gyvenimo kelias“.

„Kaimynadienis, aš taip galvoju, tai kai kaimynas pas kaimyną atvyksta, kai mes kartu prisimename ir pagalvojame apie žmones, kurie kažką gero padarė Lietuvai ir, tikriausiai, gerokai daugiau negu padarome mes“, – susirinkusius sveikino parodą rengusi Zanavykų muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Mozūraitienė, pridurdama, jog prieš 160 metų gimęs Pranas Mašiotas yra iš tų asmenybių, kurios visuomet gyvuos prisiminimuose – nugrimzti užmarštin neleis darbų kraitis.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Zanavykų muziejaus rinkiniuose atrasti, parodoje eksponuojami laiškai, leidiniai, nuotraukos iliustruoja spalvingą P. Mašioto biografiją ir įvairiapusiškumą. Būtent pastarąjį aspektą ne kartą akcentavo vaikų literatūros klasiko, publicisto, švietėjo gyvenimo keliais bei takeliais muziejaus svečius vedžiojusi J. Mozūraitienė. Pasak jos, nors P. Mašiotas turėjo matematiko išsilavinimą, tačiau jam artimos buvo ir kalbos, mat laisvai šnekėjo rusiškai bei vokiškai, o gimtosios kalbos mokė Rygoje gyvenančius lietuvius. Be to, nors kraštiečio indėlis į tautos švietimą buvo išties įspūdingas, tačiau savo darbus jis darė tyliai, atsiribodamas nuo politikos, tad jam palikus šį pasaulį deramą pagarbą parodė net okupantų valdžia.

„Tarybų valdžia 1940m. jam surengė laidotuves, nors namą iš jo atėmė, dukrą ištrėmė. <...> Mašioto gyvenimo kelias yra labai įvairus, įdomus – tai yra švietėjo, mokytojo, pedagogo kelias. Norisi, kad žmonės prisimintų ir įvertintų tą sunkų ir įdomų žmogaus kelią“, – kalbėjo J. Mozūraitienė.

P. Mašioto kelias bei palikimas tapo įkvėpimu ir šių dienų kūrėjams – parodos atidarymo metu skambėjo akcijos „Rišk žodį su darbu“ vaisiai.

„Klasiko P. Mašioto, stebinančio giliu žmogiškumu, gebėjimu pažvelgti iš distancijos, gražiai derinančio adekvataus švietimo imperatyvą su kultūrinės įvairovės reikšme, atminimui organizavome akciją – poetiškas išmislas kultūrinei atminčiai ugdyti „Rišk žodį su darbu“. Ji buvo orientuota į kūrybos procesą ir įžvalgas, nes Mašioto kūryba turi aiškų bendrą vardiklį – ji nukreipta į protą, kviečia pažinti gamtos dėsnius, pagrindines moralės normas, patirti akistatą su savimi. Žodis plius darbas lygu žmogus – tai formulė, verta premijos“, – iniciatyvą pristatė bibliotekos darbuotoja Lina Eringienė, čia pat džiugiai išdėstydama suvestinę. Pasak jos, akcija sulaukė 61-o dalyvio, o šie sukūrė du akrostichus, keturias impresijas, 47 haiku, 26 eilėraščius ir vieną eiliuotą pasaką.

Prabėgus P. Mašiotui skirtoms valandėlėms, Kaimynadienio dalyviai patraukė į paskutinę stotelę – Vailokaitynę, kur signataro Jono Vailokaičio atminimui skirtą meninę kompoziciją dovanojo Audronės Bingelienės vadovaujamo teatro „Unoras“ kolektyvas.

„Vailokaitynėje nelikę namo, bet likusi liepų alėja ir, kaip kažkada labai gražiai pasakė Danutė Batisienė, gal jų vėlės tikrai ten vaikšto ta liepų alėja“, – sakė L. Eringienė, o šie žodžiai, veikiausiai, atspindėjo kitąmet dešimtąją sukaktį skaičiuosiančių šventinių santalkų esmę. Kiekvieną vasarą šviesuolių vėlės trumpam stabteli ir įsiklauso – jų vardus mini, apie juos kalba ar į svečius užsuka Kaimynadienio kompanija, atveždama pagarba, gera nuotaika ir kūrybiniais vaisiais pripildytą lauknešėlį.