Asta GVILDIENĖ

Rugsėjo 30 dieną Slavikų Šv.Onos ir Sudargo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose parapijiečius pasveikino naujasis klebonas Vitalijus Golinas, kuris po trejeto vikaravimo metų Garliavos Šv.Trejybės ir Marijampolės Šv.Vincento Pauliečio bažnyčiose vėl sugrįžo į mūsų kraštą. Tačiau jau ne kaip vikaras, o kaip klebonas. Jis buvo paskirtas vietoj Vokietijoje tragiškai žuvusio kunigo Dariaus Sruoginio.  

Nuotr. Kunigas V.Golinas įsitikinęs, kad kiekvienas turime atrasti savo asmeninį santykį su Dievu ir nesirūpinti, koks kito žmogaus tikėjimas ar kiek jis meldžiasi.

Parapijiečiai sutiko šiltai

Kunigo Vitalijaus Golino teigimu, Šakių kraštas jam yra savas ir mielas. Trys vikaravimo metai Šakių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje paliko daug šiltų prisiminimų. Juo labiau, kad ir Slavikų bei Sudargo parapijų žmonės naująjį kunigą priėmė labai šiltai ir nuoširdžiai. Jie savanoriškai gelbsti besikuriančiam klebonui, todėl, pasak jo, jau nieko nestebina, kad kasdien vyksta įvairios talkos. „Aš labai džiaugiuosi šiuo paskyrimu, - teigė kunigas V.Golinas. – Man čia patinka. Paskyrimas į tragiškai žuvusio kunigo D.Sruoginio vietą negąsdina. Kunigai mirties nebijo. Labai gaila, kad taip netikėtai netekome jauno kunigo. Ypač šiuo metu, kai pašaukimų vis mažėja.“

 
Tikėjimas ir yra gyvenimas

Pasak klebono, tikėjimas ir yra gyvenimas. „Su Dievu gyventi ir spręsti iškilusias problemas yra daug lengviau, - mintimis dalijosi kunigas V.Golinas. – Aš kalbu iš savo asmeninės patirties. Kai meldžiamės, kalbamės su Viešpačiu, jis visada atsako. Tik reikia išmokti skaityti Dievo ženklus. Būna taip, kad, pavyzdžiui, tu kažką planuoji ir tau pradeda nesisekti, planai ima birti. Nereikia burnoti ant likimo, kad Dievas neišgirdo. Tai reikia priimti, kaip Dievo atsakymą – galbūt taip jis nukreipia tavo gyvenimą kita linkme. Turi būti viskam atviras, viskam pasiruošęs. Tiesiog gyveni ir tiri iš močiutės ar mamos gautas žinias apie Dievą, ieškai atsakymų Šventojo Rašto puslapiuose, bandai suprasti ir skaityti Dievo ženklus.“

Paklausus, kas yra kunigystė, kunigas ilgai nesvarsto. Tai yra pašaukimas. Taip teigia ir Bažnyčia.  Kodėl tai ne darbas ar profesija? „O šeimoje išnešti šiukšles, pagaminti valgyti ar ką nors sutvarkyti - darbas, pagalba ar savaime suprantamas dalykas? – į klausimą klausimu atsakė kunigas V.Golinas. – Čia kaip ir šeimoje nėra darbo valandų. Kunigystė man yra ir gyvenimo būdas. Aš tuo esu tikras. Kai kalbi iš širdies, žmonės mato ir jaučia – tikrų jausmų nesuvaidinsi.“ Pasak jo, katalikų kunigams nereikia nieko išsigalvoti, norint kažkokiais būdais pritraukti žmones, kad išlaikytų savo tikėjimą. Popiežius, vyskupai ir kardinolai išleidžia enciklikas, kurios išreiškia oficialų Romos katalikų bažnyčios požiūrį į aktualius laikmečio dalykus, kad žmonės suprastų, kas vyksta, kad žinotų, kaip gyventi.

Mes, katalikai, turime labai didelį šventraščių ir maldų lobyną, kuriuo mažai pasinaudojame kalbėdamiesi su Dievu. Kunigas įsitikinęs, kad kiekviena asmeninė malda turi vesti į bendruomenę, į šv.Mišias, į sekmadieninius susitikimus bažnyčioje, Sakramentų priėmimą. „Negaliu kalbėti už kitus žmones. Negaliu nei teisti, nei pykti. Turi būti svarbu, koks mano, o ne kito žmogaus asmeninis santykis su Dievu, - teigė kunigas. - Visus kviečiu atrasti šį bendravimą ir nesirūpinti, koks kito žmogaus tikėjimas, kiek jis meldžiasi.“ Iš tiesų, dažnai vaizduojamės labai tikintys ir kasdien einame į bažnyčią, o iš jos išėję leidžiamės į barnius su aplinkiniais, apkalbame kitus, pykstamės.

Rodos žmogus tikintis, dvasingas ir savo kelią žino, bet jam labai sunku gyventi. Kunigo V.Golino teigimu, dvasios nepamatuosi. „Svarbu sutelkti dėmesį ne į tai, kaip nedaryti nuodėmių, o į tai, ką aš galiu dėl kitų padaryti, kiek aš galiu padėti, kiek aš galiu mylėti, - mintimis dalijosi naujasis klebonas. – Reikia žinoti kryptį. Gali padaryti labai daug gerų darbų, bet, jei neturi krypties, tie darbai gali netekti prasmės. Todėl, manau, kunigo kaip dvasinio vadovo pareiga – parodyti kelią. Kas praktikuoja, jaučia, jog bažnyčioje vyksta pokyčiai. Iš tiesų, Dievas keičia žmogų. Keičiasi ne tik požiūris į gyvenimą, bet ir veidas. Atsiranda ramybė ir optimistinis požiūris į nesėkmes, į ligas ar nelaimes. Žmonės tampa stipresni gyvenimo negandoms.“ Ne veltui sakoma, kiekvienas nešame savo kryželį... Bet tokio, kurio nepajėgtume pakelti, Dievas neuždeda. Kryžius yra viltis. Tai Dievo ženklas mums. Jei jis kažkada buvo didžiausia paniekinimo priemonė, tai po Kristaus mirties – jis tapo didžiausiu išaukštinimu.