Kraštietė, buvusi ilgametė savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė neslepia – kelionės jai jau seniai tapo būdu trumpam išeiti iš įprastos kasdienybės ir pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, kaip atrodo pasaulis už savos aplinkos ribų. Į neeilinę ekspediciją po Vakarų Libijos dykumas ji su grupe ir kelionės vedle leidosi balandį, o ši pažintis su Egiptu buvo visai kitokia nei daugumos turistų – lėta, atoki, paslaptinga, bet kartu stebinančiai gyva.
Daugeliui, išgirdus Egipto kryptį, pirmiausia iškyla kurortų vaizdai, Raudonosios jūros pakrantės, Gizos piramides, spalvingi turgūs ir kruopščiai suplanuotos tradicinės ekskursijos. Tai – patogus, turistams pritaikytas Egiptas. Tačiau L. Pocevičiūtė pasirinko pažinti visai kitokią Egipto pusę – ten, kur driekiasi senųjų karavanų takai, kur akys krypsta ne į kurortinius peizažus, o į dykumos platybes ir oazes, stabtelima molio kaimuose bei bendraujama su vietiniais žmonėmis, iš kurių, pasak keliautojos, galima pasimokyti lėtesnio gyvenimo ritmo. Ekspedicinio tipo kelionės po dykumą ir jos oazes maršrutas driekėsi nuo Hurgados per Chargos, Dachlos, Farafros, Baharijos oazes, Baltąją dykumą, Kairą ir vėl sugrįžo prie Raudonosios jūros. Iš viso kelionėje buvo įveikta beveik trys su puse tūkstančio kilometrų. Ir čia, pasak L. Pocevičiūtės, kalba sukasi ne kiek apie geografinį atstumą, o daugiau apie vidinę žmogaus kelionę. Į ją Leonorą pakvietė jos pažįstama Dalia Braziulytė – medicinos psichologė, egiptologijos kvalifikaciją Mančesterio universitete įgijusi specialistė, jau du dešimtmečius gyvenimu ir darbais susijusi su Egiptu. Jos autoriniu maršrutu keliautojai leidžiasi labai retai, nes tam reikia ne tik gero vietos pažinimo, bet ir sudėtingo pasiruošimo bei logistikos.
„Kelionė po dykumų oazes tarsi žadėjo poilsį ir kažką visai naujo“, – prisimena pačią pradžią Leonora.
Ir nuojauta nemelavo, nes „kažkas naujo“ prasidėjo vos palikus įprastą Egiptą. Keliai iki oazių – asfaltuoti, tačiau vietomis karščio išlydyti, gruoblėti, nusidriekę ten, kur kadaise ėjo senieji karavanų keliai. Turistų grupėms čia taikoma griežta patikra, jas lydi policijos automobiliai.
„Šie kraštai – ne masinio turizmo zona, todėl ir kelionės pojūtis visai kitoks – labiau ekspedicinis, reikalaujantis pasitikėjimo vedliais, vairuotojais, vietos žmonėmis“, – pasakoja moteris.
Pirmoji ryškesnė stotelė buvo Chargos oazė, dar vadinama vartais į Vakarų dykumą. Tai viena didžiausių šio regiono oazių, istorinis prekybos ir kontrolės punktas, tarsi žalias koridorius smėlio platybėse, gyvuojantis dėl po žeme išlikusio labai seno, vadinamojo fosilinio vandens. Čia keliautojai aplankė ir 117-us mūsų eros metus menančią Izidės šventyklą – vietą, kur istorija atsiveria kaip gyvas dykumos, karščio, tylos ir žmogaus pastangos suprasti praeitį liudijimas. Vėliau kelias vedė į Dachlos oazę – vieną gyviausių ir, Leonoros akimis, autentiškiausių kelionės vietų, kur daugiau žalumos, žemdirbystės, senųjų molio kaimų, o kasdienis gyvenimas teka lėčiau ir arčiau gamtos ritmo. Moteriai ypač įsiminė UNESCO saugomas Balato molio kaimelis, kur siauros gatvelės, storomis molio sienomis ir palmių šakomis dengti žemi statiniai byloja paprastą, bet išmintingą žmogaus prisitaikymą prie dykumos sąlygų.
„Ten labai aiškiai pajunti, kad su gyvenimo sąlygomis dykumoje nekovojama – prie jų prisitaikoma“, – sako Leonora.
Dar toliau keliautojus pasitiko Farafros oazė – mažesnė, ramesnė, labiau izoliuota, tačiau būtent šiame atokume atsivėrė savitas jos grožis: ribotų vandens šaltinių ir ekstremalaus klimato kraštas. Pakeliui į Baltąją dykumą keliautojai dar aplankė ir moterų kilimų rišimo kooperatyvą, ir vietos menininko muziejų. Tokiose vietose, sako šakietė, ne mažiau nei šventyklose ar kapavietėse, atsiskleidė Egiptas – žmonės, jų kasdienybė, kūryba ir nuoširdus santykis su retai užsukančiu svečiu.
Tačiau kelionės kulminacija vis dėlto tapo Baltoji dykuma, į kurią keliautojai leidosi vietinių beduinų vairuojamais visureigiais. Baltos kalkakmenio ir kreidos formos, per milijonus metų išskaptuotos vėjo ir smėlio, Leonorai priminė beveik antgamtinį pasaulį: „Atrodė, kad esi nebe Žemėje... Baltoji dykuma vienu metu leidžia pasijusti ir visiškai mažam, ir keistai laisvam.“
Tačiau ilga kelionė dykuma nebuvo vien romantiška. Keliautojams teko patirti ir smėlio audrą, ir susitikti su skorpionais. Bet naktis po atviru dangumi baimes ir nepatogumus atpirko... Žvaigždėtas Sacharos dangus, tyla, saulėtekis tarp baltų uolienų – Leonora tai vadina viena įspūdingiausių visos kelionės dalių.
„Tyla ten tokia stipri, kad atrodo, jog pradedi girdėti save kitaip“, – sako ji.
Po Baltosios dykumos kelias vedė į Baharijos oazę, garsėjančią Auksinių mumijų slėniu, kurį, pasak legendos, atsitiktinai atrado vietinio sargo asiliukas. Nors kelionės pabaigoje laukė Kairas ir piramidės, Leonorai stipriausiai įsiminė ne garsieji objektai, o dykumos tyla, vietinių žmonių nuoširdumas, pakelėje ragauta arbata ir jausmas, kad tikrasis Egiptas slypi toli nuo turistinių maršrutų.
„Didžiulis Egiptas tampa gerokai artimesnis, kai jį parodo žmogus, kuris tą šalį myli ir supranta“, – reziumuodama kelionės su vedle įspūdžius kalba Leonora.
Ši kelionė jai tapo ne tik pažintimi su neturistiniu Egiptu, bet ir vidiniu stabtelėjimu. Dykumoje, kur tiek daug smėlio, atstumų ir tylos, žmogus neišvengiamai savo kasdienybę ima matuoti kitaip – aiškiau pamato, kiek daug turi, kiek daug nepastebi ir kaip greitai įprastas pasaulis pasikeičia ten, kur vanduo yra stebuklas, o šešėlis – dovana. Tai, sako pašnekovė, buvo kelionė, po kurios lieka gerokai daugiau nei vien gražios nuotraukos...
Arūnas iš Ringaudų:
